Sausio 13-oji prieš 27-erius metus. Iš pirmų lūpų
Sausio 12-osios vakaras. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį daugelis jonaviečių nemiegojo. Kankino kažkokia nuojauta. Po kraupių paskutinių vaizdų ekrane apie televizijos užėmimą languose žiebėsi vis daugiau šviesų. Buvo baisu, akyse tvenkėsi ašaros.
Išgirdau lauke per megafoną aidintį Vytenio Aleksandraičio balsą: „Lietuva pavojuje!“ Jis kvietė visus rinktis prie savivaldybės. Mobiliųjų telefonų dar neturėjome, didžiulė prabanga buvo ir laidinis telefonas. Kadangi neturėjau jokios ryšio priemonės, apsirengiau ir pasibeldžiau į netoliese, gretimoje gatvėje, gyvenančios sąjūdininkės Janinos Chabarovos (dabar Noreikaitė) duris. Nemiegojo ir ji. Ketino eiti pas mane. Kaip ir daugelis jonaviečių, patraukėme prie savivaldybės. Čia jau būriavosi žmonės. Sutiktas rajono tarybos pirmininkas Edmundas Gedvila tarstelėjo: „Padėtis kontroliuojama.“
Kažkas iš sąjūdininkų mestelėjo, kad reikia budėti Sąjūdžio būstinėje. Ten yra telefonas, o žmonės, aišku, sunerimę skambins, klaus, kada važiuoja autobusai budėti į Vilnių, į Juragius ir t.t. Su Janina sutikome pabudėti. Baimės nebuvo jokios arba tiesiog neįsivaizdavome reikalo sudėtingumo ar netgi galimo pavojaus. Čia pat pasirodė tuometis Jonavos tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Gabužis, kuris paklausė, ar nežinome vietos, kur saugiai būtų galima kuriam laikui paslėpti kažkokius dokumentus. Buvau ką tik išsikeitusi vieno kambario butą į neapsakomai nusiaubtą dviejų. Kaip tik prieš dieną ten remontui buvo privežta lentelių ir kitokių statybinių medžiagų. Bute, kaip sakoma, net pats velnias koją nusilaužtų, ten net ir norėdamas nelabai ką rasi. Ponui Antanui mano pasiūlymas buvo priimtinas, ir mes su juo patraukėme į Klaipėdos gatvę. Antanas Gabužis tamsiai mėlyną, dryžuotą, rankomis siūtą maišelį su tik jam vienam žinomu turiniu paslėpė tarp lentelių ir visokio kitokio „baraklyno“ balkone. Atlikus operaciją „Y“, su Janina pradėjome budėti Sąjūdžio būstinėje. Beje, ne visai sėkmingai. Kadangi naktis, tamsu, būstinės prieigos neapšviestos, Janina slystelėjo į pradengtą kanalizacijos šulinį. Vos išsikrapštė, skaudžiai buvo užsigavusi.
Budėjome ne tik tą naktį, bet ir visą kitą dieną. Skambučių netrūko. Užeidavo žmonės pasikalbėti, pasiklausti. Atsimenu, kaip maloniai buvome nustebintos, kai sekmadienio vidudienį atėjo Daiva Kačinskaitė (dabar Aleksynienė) su lauknešėliu – atnešė mums užvalgyti šaltienos, duonos, raugintų agurkų, lašinukų. Mums, gerokai praalkusioms, buvo tikra šventė.
Kaip rašė mano kolegė, „Jonavos balso“ korespondentė Janina Nekrašienė, „net tie, kurie neramiu miegu miegoję nematė Eglės Bučelytės veido ir negirdėjo paskutinių jos žodžių tą gilią sausio 13-osios naktį Lietuvos televizijos studijoje, negirdėję šūvių, prikelti gūdaus sirenų kauksmo ir ekranuose išvydę nerimą Kauno televizijos žurnalistų veiduose, skubėjo atsiliepti į savo širdies ir sąžinės šauksmą – Tėvynė pavojuje. Kaip ir visoje Respublikoje, taip ir Jonavoje ištisos šeimos, nespėjusios ar nepagalvojusios rūpestingiau apsirengti, pamiršusios, kad žiema, subėgo prie savivaldybės“. Pirmieji autobusai su budėti prie parlamento ir kitų objektų pasiryžusiais jonaviečiais pajudėjo prieš septintą ryto. Iki 9 val. tą rytą išvažiavo bene 44 autobusai, pilni jonaviečių. Autobusais pasirūpino rajono valdytojas Vincentas Pranevičius. Vairuotojai iš karto buvo suderinę maršrutus, jei autostrada būtų užblokuota.
Tie, kurie ankstų sekmadienio rytą neišvažiavo į Vilnių prisidėti prie Lietuvos žmonių, saugančių parlamento darbo ramybę, tie, kurie neišvyko saugoti Sitkūnų ir Juragių televizijos stočių, kurios tomis dienomis buvo tapusios pagrindiniu Lietuvos ryšiu su pasauliu, 12 val. susirinko į daugiatūkstantinį mitingą prie rajono savivaldybės rūmų, protestuodami ir pasmerkdami sovietinės valdžios okupaciją.
Mitinge kalbėjo rajono valdytojas Vincentas Pranevičius, tuometinė Sąjūdžio rajono tarybos pirmininko pavaduotoja Nijolė Šulgienė. Labiausiai į širdį stringantys žodžiai buvo tariami mokytojos Birutės Ilgūnienės lūpomis – be kitų ir naktį mūsų rajono Aukščiausiosios Tarybos deputato Gedimino Ilgūno telefonu perduoti pastiprinimo žodžiai iš Parlamento rūmų, aplink žlegsint tankų vikšrams ir šildant Lietuvos žmonių širdims.
Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Tą pačią valandą Jonavos bažnyčioje skambėjo Gedulo ir Vilties varpai, kviesdami maldai už Lietuvos nepriklausomybę ir už tuos, kurie padėjo už ją galvas.
Jonavoje jautėsi ta pati vienybė, kurią regėjome tautos atgimimo dienomis.
„Jonavos balsas“ užfiksavo: antradienį uždaroji akcinė bendrovė „VARA“, esanti Kauno gatvėje, Vilniuje budintiems žmonėms nuvežė maisto. Ūkininkai pasiuntė telegramą, parėmusią Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę, bei perdavė 1000 rublių mūsų svarbiausio rūmo apsaugai. Rajono valstiečiai, antradienį suvažiavę į rinkiminį ūkininkų sąjungos susirinkimą, atidėjo visus svarbius klausimus ir aptarę išsiuntė protesto telegramą TSR Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui. Pirmadienį protesto telegramas M. Gorbačiovui ir TSKP CK biuro nariui Mykolui Burokevičiui išsiuntė ir Rajono valdybos žemės ūkio ir socialinio aprūpinimo skyrių darbuotojai. Jie pareiškė, kad palaiko tik teisėtai, demokratiškai išrinktą Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, nepripažįsta vadinamojo nacionalinio gelbėjimo komiteto ir nesupranta, ką ir nuo ko jis gina. Taip pat pareikalavo grąžinti užgrobtas masinės informacijos priemones.
Jonaviečiai buvo kviečiami duoti kraujo, nepaprastai buvo reikalingi neigiamo rezuso donorai.
Buvo ir priešingų žinių: „Rajono policijos viršininkui A. Markevičiui paskambino V. Lukianskas ir nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu pateikė ultimatumą: „Mes praradome valdžią be kraujo, be kraujo ją ir atgausime.“ Vadinamąjį nacionalinį gelbėjimo komitetą iš esmės sudarė „jedinstvininkai“ ir „platformininkai“, pritariantys sausio įvykiams, kuriais mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Tarybų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir KGB, siekiant atkurti Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Tokių žmonių buvo ir Jonavoje.
„Kodėl jonaviečiai nesaugo kai kurių vietos objektų: ryšių mazgo, savivaldybės? – paskambinę į „Jonavos balso“ redakciją teiravosi aktyvesni gyventojai.
Suprantama, Jonava – ne Molėtai, Anykščiai ar kitas miestas, kuriame nėra jokios pavojaus rizikos. Jonava – tarsi ant parako statinės. Čia pat Rukla, kur bazuojasi apie 15 tūkst. svetimos armijos divizija. Nežinia, kas galėjo įvykti kiekvieną minutę.
Rajono vadovų nuomone, kol nėra grėsmės, kelti paniką ir trikdyti žmonių rimtį neverta. Rajono vadovai, pagrindinai Edmundo Gedvilos asmenyje, palaiko ryšį su Ruklos kariškiais, kurie tikina, kad nesiruošia kištis į mūsų miesto taikų gyvenimą.
Tomis dienomis, kaip niekada, buvo reikalinga labai pamatuota ir apgalvota pusiausvyra. Ne veltui „Pusiausvyra“ buvo pavadintas ir „Jonavos balso“ žurnalistės Jadvygos Pekarskaitės interviu su tuomečiu Jonavos rajono vadovu, rajono tarybos pirmininku Edmundu Gedvila.
– Kaip koordinuojami šių dienų veiksmai mūsų mieste?
– Yra sudarytas štabas, kuriam aš vadovauju. Tai daugiausia Valdybos (dabar savivaldybės administracija – autorės pastaba) žmonės, nes daugelis problemų ir taip įeina į jų dėmesio sferą. Štabo žmonės ir rajono Tarybos deputatai budi ištisą parą. Čia žmonės gali skambinti ir gauti visą informaciją. Beje, skambučių labai daug. Jie visi pradėti registruoti, kaip svarbesni radijo ar televizijos pranešimai. Mokomės dirbti ekstremalioje situacijoje.(...)
– Kai kas skambina į redakciją ir sako, kad Jonavoje labai vangiai organizuojami protesto veiksmai, akcijos...
– Noriu pabrėžti, kad mūsų pagrindinis uždavinys (gal kiti galvoja, kad aš klystu) – padaryti viską, kad rajono žmonės būtų saugūs. Visa kita – ir pačių žmonių, ir visuomeninių organizacijų, darbo kolektyvų iniciatyva. Įvykiai taip smarkiai keičiasi, kad reaguoti į juos organizuotai nelengva. Beje, į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų nuvykta gausiai. Gausus buvo ir protesto mitingas Jonavoje. Žmonių pageidavimu pirmadienį buvo du autobusai į Sitkūnus, vykome į tautos didvyrių laidotuves Vilniuje, Kėdainiuose.
Mes palaikome ryšį su Aukščiausiąja Taryba ir stengiamės atsiliepti į jos kreipimusis. Bet kokią iniciatyvą sveikiname.
– Jonaviečiai iniciatyvūs?
– Kaip čia tiksliau pasakius... Niekas šiandien neabejingas tam, kas vyksta. Štai Danutė Auglienė pasiūlė... kiaulę. Pačios moters gaminiai buvo nuvežti saugojantiems Aukščiausiosios Tarybos rūmus. V. Buteikis pasiūlė vienkartinių švirkštų ir kai kurių vaistų. Yra kitų pilietiškumo įrodymo atvejų.
– Jonavoje kol kas ramu. Ar taip yra, ar tik atrodo?
– Dirba visi kolektyvai, žmonės susikaupę. Jų vadovai kol kas veikia savo iniciatyva – taip nusprendėme tą kruvinąją naktį bendrame pasitarime. Sustiprinta kai kurių objektų apsauga, visada poste policijos žmonės. Mes turime būti ramūs – ta prasme, kad norint padėti tiems, kurie ginasi, kovoja Vilniuje, reikia dirbti. Kiekvienam. Ir nepasiduoti provokacijoms, nesiremti gandais, kurių šiomis dienomis ypač gausu. O žmonės, kurie kažkur vaikšto, piktinasi, – lai ateina į savivaldybę, skambina man į namus, viską išsiaiškinsime, veiksime kartu. Šiandien mums labai reikalinga pusiausvyra – darbų ir emocijų.
Ne tik kaip sumanus ir toliaregiškas politikas, bet ir kaip subtilus diplomatas, išmintingas derybininkas bei situacijos tikimybių strategas Edmundas Gedvila atsiskleidė sudėtingomis ir neramiomis 1991-ųjų sausio dienomis ir naktimis. Tik iš esmės dėl jo asmeninio nuolatinio kontakto, geranoriškumu paremtų kaimyninių santykių ir išmintingos, bet turinčios tvirtą poziciją ir liniją, diplomatijos Jonavoje nepasirodė sovietiniai tankai ir nebuvo pralietas kraujas, nors didžiulis svetimos armijos karinis arsenalas stovėjo čia pat, ranka pasiekiamoje Rukloje. O kai kam labai to norėjosi, vis vaidenosi miesto link judantys tankai... Pasigirsdavo kaltinimai tuometinei valdžiai, kodėl ji neorganizuoja barikadų ir nekasa apkasų...
Pavyzdžiui, tomis dienomis Jonavos rajono deputatų tarybos narys „platformininkas“ Leonidas Kovalenkovas ne kartą kreipėsi į Ruklos divizijos vadus, kad būtų pašalintas nepriklausomos Lietuvos liniją ginantis rajono vadovas, tarybos pirmininkas Edmundas Gedvila. Vėliau reikalauta, kad nuo rajono valdžios vairo būtų nušalinta ir visa pirmuosiuose demokratiniuose vietos savivaldos rinkimuose išrinkta deputatų taryba, einanti, neva, ne tuo keliu.
Sklido kalbos, kad esama sąrašai rajono žmonių, kurie bet kurią minutę gali būti suimti. Buvo vardijamos ir pavardės. Situacija buvo tokia įelektrinta, jog niekas ir neabejojo, kad to negalėtų būti.
Tik vėliau, kariškiams paliekant Ruklą, pats rajono vadovas iš pirmų lūpų sužinojo, kad iš tikrųjų buvo 10 asmenų, kurie turėjo būti suimti, sąrašas. Pirmuoju numeriu įrašytas rajono tarybos pirmininkas Edmundas Gedvila, po to – jo pavaduotojas Pranas Dailidė, valdytojas Vincentas Pranevičius, jo pavaduotojai Gintautas Brukas, Egidijus Sinkevičius ir kt.
Ko gero, juos ir mus visus išgelbėjo pasirinkta labai protinga PUSIAUSVYROS pozicija.
„Per amžius mūsų Tėvynę mindė įvairių okupantų batai. Lietuvių tauta nepalūžo. Išliko gimtoji kalba, meilė Tėvynei, meilė Laisvei. Šiomis dienomis mūsų tauta gyvena sunkių išbandymų dienas, tačiau laisvę pažinę žmonės nepabūgo okupantų tankų. Žuvusiems amžina šlovė.
Brangūs jonaviečiai! Šiomis sunkiomis Lietuvos Respublikai valandomis Jūs, kaip ir visi dori Respublikos žmonės, nedvejodami stojote saugoti laisvą Lietuvą. Mes jautėme Jūsų nepalaužiamą valią, Jūsų paramą, Jūsų ryžtą.
Išreikšdami Jums gilią padėką už pagalbą saugant svarbiausius Respublikos objektus, mes tikime, kad šiandieną Jūs paremsite Respubliką, Jos parlamentą ir Vyriausybę nuoširdžiu darbu savo darbo vietose, dideliu susiklausymu. Tai didžiausias mūsų indėlis ginant Lietuvos laisvę“, – tokį kreipimąsi į Jonavos miesto ir rajono žmones tomis Lietuvai sunkiomis dienomis išplatino Jonavos rajono taryba ir valdyba.
Aldona Skaisgirytė