Sodų bendrija „Draugystė“ miesto ribose, kairiajame Neries krante – didžiausias privačių 700 valdų mikrorajonas.
Unikalus pagal susiformavusią gyvenimo būdo įvairovę: užsilikę anų laikų senjorai užsiaugina bulvių, morkų, uogų, vaisių... Jaunimui tokie darbai dažniausiai „neapsimoka“, geriau šeštadieniniai šašlykai... Turtuoliai užsitvėrę aukštomis tvoromis, atsiriboję nuo aplinkumos, dar kitiems tai – tik gamtos kampelis su vaikučių batutais ir supynėm... Yra ir nesugebančių nei vienos lysvės susikasti, bet laukiančių pašalpų... Taigi, tikrai čia ne „pirmarūšių“ Juodmena su erdviom sodybom ir asfaltais...
Lyg ir miestas! Pristatyta daug didelių ir gražių miestietiškų namų. Ir vis dar statosi. Ties pagrindiniu keliu nuo tilto iki maždaug gyvenvietės vidurio, kiek akis užgriebia – apie 15 statomų ir neužbaigtų, atrodo, kol kas negyvenamų. O kiek dar per visas gatves iki degalinės? Tikrai, sparčiausiai auganti miesto dalis šalia būsimos Plento gatvės, kita jos pusė bus užstatyta iki aplinkkelio…
Žmonės čia turi elektrą – didįjį buities patogumą. Nutiesti interneto ir kabelinės televizijos tinklai, įrengtos papildomos pašto dėžutės, pagal grafiką ištuštinami privatūs konteineriai, nuolat sukiojasi taksi – viskas kaip ir miesto centre! Jei konteinerio neturi ir pastoviai negyveni, – niekas nepaklausė, – bach, ir uždėjo mokestį už šiukšlių išvežimą! Pasirodo, dar ir sutarties, ir atliekų surinkimo aikštelių nėra, o mokestis jau yra! Dabar dar tik planuojama: pirmoji aikštelė bus šalia pirmojo įvažiavimo, antra ir trečia – ties tais įvažiavimais, tik toliau - apie gyvenvietės vidurį. Tikras miestas! Su visais jo gyventojų apmokestinimais...
Ir skurdžiausias kaimas?! Tokio „kaimo”, su tokiais keliais ir tamsiomis gatvėmis jau nepamatysi! Taip yra todėl, kad sodų bendrijos, kaip sovietinio „išmislo“ padarinys, Aukščiausios valdžios buvo užmirštas, nuskriaustas ir paliktas be teisės gauti ES paramą. O Seimo sprendimai dėl valstybinės žemės perimamumo savivaldybių žinion užsitęsė iki šių laikų. Todėl ir murkdosi pagrindiniame kelyje ir gatvėse ne tik savininkai laužydami mašinas. Daroma žala pavėžėjimo verslininkams, „Jonavos paslaugų“ ir „Lietuvos pašto“ įmonėms, neapšviestose gatvėse pasiklysta „greitosios pagalbos“: argi tamsoj pamatysi gatvės pavadinimą ir numerį? Tėvai baiminasi dėl vaikų, einančių į mokyklas... Per visą gyvenvietę iki Rimkų tikrai daugiau nei trys kilometrai, o kas rūpinasi pavėžėjimu? Patys tėvai tamsumoj keiksnodami duobes.
Dėl gatvių apšvietimo – problema ta pati: „į valstybinę žemę mes nelendam!“ Bet su visais kitais mokesčiais už elektrą įlindo... Elektros energijos apskaitos spintas be derinimo su bendrijos valdyba tai statė ant valstybinės žemės susiaurindami kelius! Vis ta žemė – politikų neišsprendžiama dilema: tvarkyti tą miesto dalį ar nieko nedaryti? Kai koks kaimelis sujuda..., ten greit pakyla rūpestis dėl blogo keliuko. O čia...? Tai jau nebe kaimas! Nuo plento iki Neries lygiagrečių, puskilometrinių ir trumpesnių gatvių net dvidešimt keturios su simboliškais gėlių, uogakrūmių, vaismedžių pavadinimais. Kodėl? Ir kodėl „Draugystė“? Gal anų laikų moralės atspindys?
Apie pagarbą buvusiems. Ar žmonės kalti, kad jiems buvo lemta gyventi pokario sunkmetyje? Jonavos rajone apie 1965-uosius metus, kai pradėjo augti „Azotas“ ir pasistatė pirmieji penkiaaukščiai: Ralio g. 8, 10 ir 12-tas, Kosmonautai ir Rimkai – dar buvo tušti laukai. Ir štai – įstatymas! „Imkit už dyką šešis arus – prisidursit prie varganų atlyginimų!” Baldininkai, azotiečiai, pedagogai… ir grįžtantys iš Sibiro Jonavoje lengvai gaudavo darbą ir butus. Dauguma jų – iš tėviškių, nuo žemės ir žagrės, išsiilgę žemdirbystės: visi sklypeliai tapo daržais, uogynais ir sodais. Kai kas ir kiauliuką užsiaugindavo, laikė triušius, vištas, ožkas… Nameliukui pasistatyti: plytos, cementas, mediena – tik pagal paskyrą…
Dabartinė valdžia – kita karta: tas laikmetis jiems tolimas ir nesuprantamas. Miesto seniūnas kaip tikras valdininkas: „Patys kalti, kad čia statėtės – žinojote, kur ir kaip gyvensite”. Gal geriau reikėjo į užsienius išskristi? Daugiausia ir statosi tie, kurie užsidirbo tolimuosiuose reisuose ir užsieniuose. Pagal Konstituciją išrinktieji dirba žmonėms. Tai reiškia, reaguoja į jų prašymus ir stengiasi juos vykdyti. Valstybės tarnautojams mokami atlyginimai iš valstybės biudžeto – mokesčių mokėtojų pinigų – tam, kad spręstų miestiečių problemas.
Savininkams susitvarkyti kelius beviltiška. Už 2017-us metus „Draugystės“ gyventojai mokėjo 30 eurų pridėtinį mokestį. Pagal pirmininko A. Sakavičiaus informaciją, kažkiek žvyro pylė pagrindiniame kelyje ir gatvių žemiausiose vietose. Bet dėl lietingų orų jo nė ženklo neliko – viską plovė nuplovė… Kiek pradžiūva – reikia lyginti duobes. Per visas gatves važiuoja greideris. Vėl liūtis – ir vėl važiuoja… Ir taip pastoviai. Ir vis – pinigai! Sako: „Tokių problemų dar niekada nėra buvę. Kai kur net ne duobės, o purvo ežeriukai… Norint gerai nužvyruoti, paskaičiavome, kad reikia 54 tūkst. eurų. Iš savininkų niekada tiek nesurinksi. Nėra tokių gyventojų nei kaimuose, nei miestuose, kad savo lėšomis gatves ir kelius žvyruotų ir asfaltuotų.”
Pasipuikavimas – geriau už pagalbą žmonėms? Ta „Draugystė“ niekur nedings: tvarkysis, gražės, gyvens... Todėl nesuprantamas rajono valdžios nusišalinimas nuo akivaizdžiai matomų jau eilę metų neišsprendžiamų problemų. Šioje vietoje tinka žurnalistės Aldonos Skaisgirytės mintys straipsnyje: „Jonava – milijonierių miestas“, publikuotas „Jonavos garse“. Mat visa Šiaurinė Lietuva per šventes pravažiuoja per Jonavą ir kokį „grožį“ mato...! Va, kad taip ta, savivaldybės Eismo reguliuotojų komisija pervažiuotų per “Draugystę”, kokį „grožį” pamatytų ir patirtų! Švytėjimui - 43 tūkst., kas sutaupyta sumažinus apie 10 etatų. Gal reikėjo tuos tūkstančius panaudoti „Draugystės“ kelio nužvyravimui? Kodėl nesitariama su visuomene? Ką ji pasakytų, kas jai geriau? Kiek dar pinigų per Naujuosius į orą iššaudė?
Eglės puošyba - bendruomenės reikalas. Padėka žaliaskarei už vasaros žalumą, spalvų grožį ir tai, ką davė Motina Žemė. Nyksta tradicijos – eglės pavirto į blizgančius smailastulpius, kažkokias piramides... Juodmena, Stotis... jeigu neapsilankė centre netoli savivaldybės, tai ir naktinio blizgesio nematė. Panevėžyje kiekvieno mikrorajono mokyklos, kultūrnešiai, verslininkai... dovanotą žalią eglę puošė, kabino žaisliukus, karpinių girliandas, blizgančius rutulius. Paskui ėjo, lankė: „va, šita mano dovana, o šita...“. Mūsų eglė dieną nuo langų pusės – tamsus stulpas. Kas kada ant eglių vėliavas kabino, juk ne valstybinė šventė. Kažkas posmelį sukūrė: „Dėl tos vėliavos, gal kas nežinos, kad tas „grožis“ Jonavos.“ Nupuošė, ir nėr 43 tūkst.!
Įstatymai yra – trūksta politinės valios. 2010–2020 metų juk yra Jonavos miesto bendrasis planas, patvirtintas 2011-02-07, kuriame „Draugystės“ sodai yra administracinėse miesto ribose, pagal kurį numatyta, kad čia esamos žemės paskirtis bus keičiama, plėtojama miesto gyvenamoji infrastruktūra; kitoje Neries pusėje prekybos centrai, aplinkkelis ir visa kita.
Prieš porą metų įsigaliojo sodininkų bendrijų įstatymas, kuris svarbus ypač tų, atsidūrusių miestų ribose, kad joms prašant, savivaldybės turi perimti jų kelius, sumokėti už jų kadastrinius matavimus ir duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Žmonės „Draugystėje“ deklaruoja savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Mokesčių mokėtojai turi teisę naudotis miesto infrastruktūros paslaugomis, kaip ir visi kiti miesto piliečiai.
Neseniai svarstęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas teigia, kad „Vyriausybė yra patvirtinusi valstybinės žemės sklypų perdavimą valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms tvarką“. Šiuo metu įstatymų projektas dėl bendrijų kelių priežiūros pasiekė Seimą ir laukia galutinio patvirtinimo. Lietuvos sodininkų bendrijos asociacijos garbės pirmininkas E. Germanavičius klausimą suderinęs su Seimo pirmininku V. Pranckiečiu tikisi, kad pagaliau bus padėtas paskutinis taškas dėl kelių perdavimo savivaldybėms.
Feliksa Žentelienė