Jonavietė Danutė Abramavičienė apie Velykų simbolio - kiaušinio - magiją.
Laukiame spalvingosios pavasario šventės Velykų - magiško metų laikotarpio, kai atsiranda daugiau saulės ir šilumos, kai papučia gaivus pavasario vėjas, kai atbunda ir sužaliuoja gamta. Šv. Velykos laikomos viena svarbiausių krikščionių švenčių, kurių metu minimas Kristaus prisikėlimas po nukryžiavimo. Ši šventė neatsiejama nuo pavasario lygiadienio, kai visame pasaulyje diena tampa lygi nakčiai. Mūsų protėviai džiaugdavosi sugrįžus saulei, prabudus gamtai, visomis gyvoms būtybėms. Šv. Velykų laukia visi, dideli ir maži, seni ir jauni, nes pavasariška nuotaika, pirmoji gamtos žaluma, spalvingi margučiai nors kelioms dienoms leidžia pamiršti rūpesčius, darbus, pilką kasdienybę, problemas. Vis labiau tuštėjančioje Lietuvoje vis dažniau garma užmarštin švenčių tradicijos ir papročiai. Gyvename pasaulyje, kuriame krikščionių liturginis kalendorius sunkiai skinasi kelią, tad gavėnia ir Didžioji savaitė menksta. Senosioms Velykų tradicijoms šiais laikais ne visi teikiame ypatingą reikšmę. Gavėnia – laikas, raginantis visus pažvelgti, prisiminti senąsias tradicijas, kurių laikėsi protėviai ir senoliai, kurios atkeliavusios iš žilos senovės, iš pagonybės laikų.
Velykos turtingos tradicijų, papročių, mistikos. Viltingai laukime tikrojo pavasario ne tik už lango, bet ir širdyje, laukime teigiamų pokyčių. Išminčiai sako, jog svarbiausia, didingiausia šioje pavasario šventėje yra grąžinti ir puoselėti savo pačių vidų, sielą, mintis, džiaugtis kiekviena akimirka, pastebėti, kas gražu, kilnu, tauru šiame pasaulyje.
Kiekvienu metų tarpsniu pinigus leidžiame skirtingoms reikmėms, artėjant didelėms metų šventėms telkiamės į šventės magišką trauką: reikia sutvarkyti aplinką, išpuošti namus, paruošti vaišių stalą. Galvoje sukasi mintys apie gardžius patiekalus, kirba nerimas, kaip atlaikyti nemažą bendravimo subtilybių maratoną. Vieni velykiniai papročiai išnyksta, kiti perduodami iš kartos į kartą, bet viena nesikeičia per amžius – moterys visais laikais ruošė nepriekaištingus velykinius stalus, ant kurių karaliavo svarbiausias šventės atributas – kiaušinis.
Velykų simbolio kiaušinio magija
Nuo senų laikų kiaušinis laikomas ypatingu, magišku simboliu, ypač magiškas Velykų margutis. Kiaušinis simbolizuoja gyvybę, vaisingumą, sveikatos, gamtos prabudimą, atsinaujinusį gyvenimą. Trynys – aukso ir saulės simbolis, baltymas – sidabro ir Mėnulio. Senovėje buvo tikima, kad jo viduje yra gyvybės pradas. Kiaušiniui priskiriama magiška galia: kiaušinius aukodavo dievams, mirusiems protėviams dėdavo ant jų kapų. Per Velykas pirmąjį kiaušinį padalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo žmonių – tai simbolizavo šeimos vienybę. Visi šeimos nariai renkasi margutį patį gražiausią ir stipriausią, saugo iki kitų Velykų kaip stiprybės, sėkmės, laimės simbolį. Žaliais kiaušiniais burdavosi, ar nenužiūrėti. Kiaušinio padovanojimas per Velykas reiškia laimės, sėkmės, sveikatos, stiprybės palinkėjimą.
Kiaušinių dažymas, velykinio maisto gaminimas, velykinio stalo papuošimas yra dvasinė praktika Velykinio stalo vidury – indas su margučiais, balta staltiesė apsagstyta žaluma, virš stalo pakabinti šiaudiniai paukščiukai, netoli stalo išdėliotos puošnios verbos, į vazas sumerktos šakelės, Velykų medis su pakabintais spalvotais margučiais – tai šv. Velykų atributai, gera nuotaika, visa šeima, Velykų rytmečio magija!
Krikščionių šv. Velykos unikalios tuo, jog yra nukreiptos ne tik gamtos, bet ir į žmogaus sielos pabudimą. Prabuskime sielos ir sutikime Velykas taip, kad mūsų protėviai mumis didžiuotųsi, kad Prisikėlimo šventė būtų kūno, sielos, minčių apsivalymo metas.
Danutė Abramavičienė