Jonavos istorija. Iš pirmų lūpų
Tęsinys
Parsivežtieji yra tik simbolis. Niekas nesuskaičiavo, vargu ar suskaičiuos juos, kurie sušalo pusnynuose, kurie dingo Kazachstano stepėse, buvo užkasti šachtose. Dabar virš jų kaulų statomi miestai, tiesiami geležinkeliai. Tremtinių kapai niekur negerbiami ir nebus gerbiami – jie turi sugrįžti čia.
Ir prie tremtinių kryžiaus kiekviename rajone, mieste ar prie paminklo visai Lietuvai mes privalome pagerbti tuos, kurie negrįš ir grįžti negali. Jie išnyko bendruose brolių kapuose.
Turbūt todėl ir reikalingos bendros kapinės, kur dalį parvežtųjų palaidotume vienoje amžinojo poilsio vietoje, kuri simbolizuotų bendrą netektį. Čia galėtų ateiti pasimelsti ir pagiedoti visi tie, virš kurių artimųjų ir pastatyti miestai, nutiesti geležinkeliai, kurių mes niekada negalėsim grąžinti į Tėvynę.“
Iš Kėdainių karinio aerodromo tą liepos vakarą gedulinga procesija pasuko dviem kryptimis: Kauno ir Vilniaus, o paskui išsibarstė po visos gimtinės kampelius. Tą dieną visus sugrįžusiuosius priglaudė Bažnyčia.
Jonavos bažnyčioje už juos buvo atlaikytos šv. Mišios.
Kitą dieną tremtinių palaikus priėmė šventa Lietuvos žemė.
Unikalus to meto dvasios liudininkas – Baltijos kelias
Baltijos kelias – tai 600 kilometrų ilgio susikibusių rankomis žmonių grandinė, nusidriekusi per Lietuvą, Latviją ir Estiją, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines.
1989 m. rugpjūčio 23-ioji. 16 val. Pakviesti rajono Sąjūdžio tarybos, Jonavoje prie centrinės turgavietės rinkosi žmonės, norintys į Baltijos kelio akciją vykti autobusais.
Visi jonaviečių dalyvavimo Baltijos kelio akcijoje pasirengimo, dalyvavimo, autobusų gavimo, kryžiaus pastatymo, organizavimo ir koordinavimo rūpesčiai, kad viskas būtų sustyguota minučių tikslumu, gulė ant patyrusio Sąjūdžio masinių renginių organizatoriaus ir vieno iš pagrindinių jo veiklos strategų E. Gedvilos pečių.
Daug jonaviečių į akciją išriedėjo savo „žiguliukais“ ir „moskvičiukais“, iš viso jų dalyvavo apie tris tūkstančius.
Visa Lietuva iš visų kampų ir kampelių ėjo, važiavo susikibti rankomis, dar kartą pademonstruoti ne fizinę jėgą, o savo dvasios stiprybę. Žmonės tarsi tie pavasario atlydžio upeliai susiliejo į vieną galingą, veržlią srovę, niekieno, kokios jau bebūtų jėgos, negalinčią sustabdyti.
Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino pilies Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atsiskirdami nuo Tarybų Sąjungos ir išreikšdami norą būti laisvi. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2–2,5 mln. žmonių, apie 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausias grandinės atšakas.
Jonaviečiai rankomis susikibo nurodytame ruože Ukmergės rajone, Taujėnų seniūnijoje. Prie senos sodybos pakelėje buvo pastatytas Jonavos baldų kombinato sumeistrautas kryžius, kurį pašventino Jonavos klebonas V. Pranckietis. Susirinkusieji sugiedojo „Marija, Marija“. Įvyko mitingas.
Turbūt net sunku įsivaizduoti, koks chaosas būtų buvęs Baltijos kelyje, jei jis nebūtų išdalintas ruožais. Beje, ne kam kitam, o Janinai Noreikaitei (tuomet Chabarovai), „Azoto“ kultūros ir technikos rūmų direktoriaus pavaduotojai, ilgametei kultūros darbuotojai, LPS Jonavos rajono iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio pirmosios Jonavos rajono tarybos kultūros komisijos pirmininkei, visų kultūrinių, istorinę atmintį į mūsų gyvenimą sugrąžinusių rajono Sąjūdžio renginių scenarijaus autorei ir režisierei bei vienai pagrindinių organizatorių, priklauso ir viena iš svarbiausių –Baltijos kelio tarp rajonų ir miestų pasiskirstymo atkarpomis – idėjų.
Janina prisimena: „Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos pirmininko pavaduotojas, atsakingasis sekretorius E. Gedvila dažnai lankydavosi centrinės Sąjūdžio vadovybės Vilniuje organizuojamuose pasitarimuose. Daug susirinkimų vyko ir prieš Baltijos kelio akciją. Būdamas dalykiškas ir konkretus žmogus, Edmundas iš jų sugrįžęs vis pasigesdavo konkretumo, ypač Baltijos kelio aptarimo tikslumo. Sąjūdiečių mintys buvo padrikos: susirinksim, susikibsim rankomis... Kaip ir prieš bet kokį renginį, reikia labai konkrečiai žinoti, kas ką turi daryti. O to vis ir vis buvo pasigendama. Todėl Edmundas pakvietė mane kartu vykti į Vilnių ir pabandyti abiem išdėstyti savo pasiūlymus ir viziją, kaip turėtų, mūsų nuomone, atrodyti Baltijos kelio akcija.
Puikiai prisimenu tą pasitarimą sostinės Sąjūdžio būstinėje. Buvo daug kalbėtojų. Tačiau vėlgi kalbos buvo lygiai tokios pat nekonkrečios: susirinksim, susikibsim... Ką konkrečiai kiekvienas rajonas turi daryti, liko neapibrėžta. Tada, tiesą sakant, papiktinta tokio neorganizuotumo ir paakinta E. Gedvilos, pasiūliau kiekvienam rajonui ir miestui nustatyti konkrečią kelio atkarpą, nes kitaip kils chaosas ir painiava. Įsikarščiavę dar ponui Aleksandrui Abišalai, vienam iš tuometinio Baltijos kelio organizacinio komiteto narių, ir per pertrauką aiškinome, net ant mašinos kapoto pabraižėme, kaip tai turėtų atrodyti. Įrodinėjome, kad jeigu nebus konkretaus pasiskirstymo, Baltijos kelias virs chaosu.
Grįžę po kiek laiko gavome paaiškinimą dėl akcijos organizavimo ir konkrečiai Jonavai, kaip ir kitiems miestams bei rajonams, nurodytą atkarpą. Milijoninis Lietuvos žmonių išėjimas į Baltijos kelią parodė, kad mes, reikalaudami konkretumo, buvome teisūs.
Tada E. Gedvila, aš ir tuometinis rajono architektas, LPS Jonavos rajono iniciatyvinės grupės narys Virginijus Vizbaras ne vieną kartą važiavome Jonavos rajonui skirtu ruožu ieškodami tinkamos vietos pastatyti simboliniam mūsų vietos akcentui – kryžiui. Apgailestavome, kad šiame ruože nėra kalnelio, driekiasi žema, lygi vieta. Kiek pasvarstę, apsistojome ties sodyba, kurioje gyveno Jadvyga Baravykienė, dabar jau išėjusi Anapilin. Apsidžiaugėme, kad šeimininkė maloniai sutiko, jog jos dirbamoje žemėje stovėtų mūsų rajono žmonių Baltijos kelio vienybę simbolizuojantis akcentas – kryžius. Net sutiko jį pagloboti. Kad neatrodytų kryžius toks vienišas, jį apsodinome sidabrinėmis eglaitėmis.“
Dar trumpam grįžkime į jonaviečių mitingą Baltijos kelyje.
Netikėtas buvo Žeimių vidurinės mokyklos mokytojo Roberto Čyvo pareiškimas: „Nuo šios dienos nebelaikau savęs TSKP nariu. Tai nedidelis mano asmeninės nepriklausomybės aktas.“
Kaip rašė J. Pekarskaitė, „taip apsispręsti turime visi – kas esame, kuo būsime. Tačiau viena tiesa mus privalo jungti – darbas vardan naujos Lietuvos.
Ilgai nesiskirstė žmonės. Ir ne vien dėl to, kad sunku buvo grįžti, kad vargino mašinų kolona. Norėjosi pabūti kartu.
Pakelėse degė žvakutės, prie pastatytų naujų kryžių ir akmenų meldėsi žmonės...“
Kovo 11-oji
1990-ųjų kovo 11-osios, sekmadienio, vakarą daugelis jonaviečių sėdėjo prie televizorių ekranų, kai vėlyvą vakarą – 22 val. 44 min. – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, išreikšdama tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė <...>.“
„Už“ balsavo 124 deputatai, „prieš“ nebalsavo niekas, susilaikė šeši. Už Lietuvos nepriklausomybę balsavo ir abu Jonavoje išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatai – Gediminas Ilgūnas ir Bronislovas Lubys.
Kovo 11-osios aktas yra saugomas Seimo archyve kartu su kitais parlamento priimtais teisės aktais. Kitas originalus dokumentas, pasirašytas ne tik Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir sekretoriaus Liudviko Sabučio, bet ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų, dalyvavusių balsavime už nepriklausomos valstybės atkūrimą, laikomas naujajame valstybės archyve.
Turbūt nė vienam iš atminties neišsitrynė Seimo salės vaizdas, kai LTSR herbą pakeičia Lietuvos Respublikos herbu ir ženklu patvirtintas Vytis. Koks džiaugsmas ir euforija apima deputatus, kokie laimingi ir išdidūs, būdami lietuviais, pasijuntame kiekvienas šiapus ekrano.
„Pagrindinis Lietuvos žmonių daugumos, rinkėjų tikslas buvo pasiektas – Lietuva de jure tapo nepriklausoma valstybė. Prasidėjo sudėtingas, sunkus nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpis, kuriame abu Jonavos rajonui atstovaujantys jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai negailėdami jėgų prisidėjome prie šio proceso. Jonavos Neries rinkimų apygardai Nr.121 atstovaujantis Bronislovas Lubys, be darbo parlamente, sunkiausiais Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo 1991–1992 metais dirbo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoju, 1992 m. buvo paskirtas Ministru Pirmininku“, – rašė G. Ilgūnas.
Po nepriklausomybės paskelbimo Aukščiausiosios Tarybos deputatai kreipėsi į Lietuvos žmones, kviesdami santaikai, susiklausymui ir susikaupimui.
Kreipimąsi į Jonavos rajono žmones, kviesdami
„VIENYBĖS!
Mieli ir brangūs Jonavos rajono žmonės! Išsipildė ilgai laukti ir puoselėti mūsų laisvės lūkesčiai. Istorinis naujojo parlamento (kovo 11 d.) nutarimas dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo apskriejo ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Lietuva pasiekė tikslą, kurio ilgai ir kantriai siekė ištisus dešimtmečius ir šiandien žengia pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Tačiau kai kurių žmonių širdyse tai sukėlė tam tikrą nerimą dėl pirmųjų Lietuvos žingsnių tvirtumo. Todėl šiuo labai atsakingu Lietuvai momentu kviečiame visus susitelkti tolimesniam darbui Lietuvos labui. Jaunos ir laisvos, tik ką užgimusios Lietuvos ateitį nuo šios valandos privalome puoselėti kaip ką tik užgimusį kūdikį, kurio ateitis priklausys nuo mūsų santarvės ir susiklausymo, tarpusavio meilės ir ramybės.
Visų tautybių, pažiūrų ir įsitikinimų žmonės, pritardami Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų kreipimuisi, paduokime vieni kitiems rankas, kaip Baltijos kelyje: ženkime doros ir sąžiningo darbo keliu stiprindami nepriklausomą Lietuvą.“
pasirašė –
Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Vincentas Pranevičius
Lietuvos komunistų partijos Jonavos rajono komiteto pirmasis sekretorius Eugenijus Marciukas
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono tarybos atsakingasis sekretorius Edmundas Gedvila
Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos Jonavos rajono komiteto pirmasis sekretorius Gintaras Praniulis
Jonavos parapijos klebonas Vincas Pranckietis
Lietuvos demokratų partijos Jonavos skyriaus tarybos narys Algirdas Grėbliūnas
Lietuvos socialdemokratų partijos Jonavoje tarybos narys Jurgis Bielinis
Tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkas Antanas Gabužis
Žaliųjų judėjimo Jonavos grupės vardu – Valdemaras Bačiauskas
Jonava už Sąjūdžio kandidatus. Savivaldos pradžia
Šiandien net sunku įsivaizduoti ir keliais sakiniais apibūdinti tuometę politinę situaciją bei atmosferą. Kiek reikėjo ryžto, pastangų, žaibiškos reakcijos ir tarsi šachmatų partijoje apgalvotų ėjimų vien tam, kad būtų praskintas kelias, išpurenta politinė dirva Sąjūdžio kandidatams į rinkimus – vien tai, kad jie būtų iškelti, jau nekalbant, kokią nuožmią kovą reikėjo nugalėti, kad laimėtum rinkimus. Prieš Sąjūdžio kandidatus buvo organizuojamos nuolatinės provokacijos, stengiamasi pasitelkus KGB juos sukompromituoti, apdrabstyti purvais, tiesiog padaryti rinkėjų akyse didžiausius nusikaltėlius. Buvo metamos visos pajėgos ir naudojamos, šių laikų terminais, juodosios technologijos, kad tik į naująją valdžią neprasmuktų ryžtingi, principingi ir už nepriklausomybę kovojantys žmonės.
Ilgūnas knygoje „Sąjūdis Jonavoje 1988–1990“ rašė: „Jonavoje, be Sąjūdžio, 1989 m. dar veikė ir diametrialiai priešingos – probolševikinės orientacijos Socialistinio judėjimo už persitvarkymą „Jedinstvo“ grupė, vadovaujama Jonavos autotransporto įmonės darbuotojos Bronės Narakaitės. Ši grupė buvo negausi, tačiau turėjo Vilniaus „jedinstvininkų“ paramą.“
Nereikia pamiršti, kad tik 1989-ųjų gruodį Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime buvo balsuota už nepriklausomą partiją – t. y., kad LKP atsiskirtų nuo TSKP. Lietuvos komunistai buvo pirmieji iš sąjunginių respublikų įkalę pleištą į vieningosios ir neišardomos Tarybų Sąjungos komunistų partijos šerdį.
Tačiau būtina priminti ir tai, kad dalis LKP suvažiavimo delegatų nesutiko su sprendimu įkurti savarankišką Lietuvos komunistų partiją. Vėlų vakarą jie sušaukė savo konferenciją ir išrinko laikinąjį Lietuvos komunistų partijos TSKP platformos pagrindu Centro komitetą ir biurą. Todėl buvo pavadinti „platformininkais“ arba „naktinukais“. Kaip „Jonavos balse“ rašė Raimundas Ginkus, „Atrodytų, kad Lietuvoje šiuo metu turėtų būti trys komunistų partijos – savarankiška LKP, LKP TSKP platformos pagrindu („naktinė“) ir TSKP Lietuvos organizacija. Gi iš tikrųjų jokios LKP TSKP platformos nėra. Yra Tarybų Sąjungos komunistų partijos skyrius Lietuvoje, apsišaukęs Lietuvos komunistų partija TSKP platformos pagrindu, o tikrovėje ir toliau besivadovaujantis TSKP įstatais ir programa. Jame liko seni visiems žinomi dogmatinio mąstymo šalininkai: J. Gureckas, J. Kuolelis, P. Staškūnas, J. Jermalavičius bei tie, kurie nesutinka su TSKP pertvarkymu federaliniais principais.“
Svarbu priminti, kad tik keturios iš 70 Jonavos partinių organizacijų palaikė nuostatą, kad Lietuvos komunistų partija turi likti TSKP sudėtyje. Tad tik apie 200 Jonavos komunistų liko TSKP nariais, vadinamaisiais platformininkais, kovojusiais ir veikusiais prieš Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimą. Buvo žinoma, kad jie posėdžiauja rajono kariniame komisariate. Kaip rašė „Jonavos balsas“, „vietos politikos stebėtojai mano, kad būtent „Jedinstvos“ atstovai mūsų rajone turi daugiausia šansų prasiveržti į šios partijos lyderius.“ Bene aktyviausiai „platformininkų“ partinė grupelė reiškėsi Užusaliuose.
Tad tokia nepavydėtina politinė erdvė buvo rinkimų išvakarėse ir pačiu rinkiminės kampanijos laikotarpiu.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos pirmininko G. Ilgūno pavaduotojui E. Gedvilai teko istorinė atsakomybė vadovauti Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos rinkimų štabui pirmuosiuose laisvuose demokratiniuose rinkimuose: 1989 m. išrenkant M. Visakavičių į tuometinę TSRS Aukščiausiąją Tarybą, 1990 m. G. Ilgūną – į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą bei tais pačiais metais renkant pirmąją nepriklausomos Lietuvos Jonavos rajono deputatų tarybą.
Gedvila buvo vienas pagrindinių rajono Sąjūdžio rinkiminių renginių strategas ir organizatorius, audringų ir karštų to meto istorinių susitikimų su Jonavos visuomene vedėjas, Sąjūdžio bendražygių įvertintas ir pasiųstas šiai nelengvai misijai. Tik dėl diplomatinių, organizacinių E. Gedvilos gebėjimų ir ryškios lyderio charizmos daugelis Sąjūdžio renginių, susitikimų, mitingų bei kitų iniciatyvų politiškai, ekonomiškai ir socialiai sudėtingu laikotarpiu įvyko be didesnių ar mažesnių ekscesų.
Gedvilą Jonavos rajono deputatų taryba išrinko pirmuoju nepriklausomos Jonavos rajono vadovu. Kaip „Jonavos balse“ rašė Jadvyga Pekarskaitė, „Paprastai laimi blokas, kuris turi daugumą. Gi rajone šiuose rinkimuose daugumą turėjo komunistai, o ne Sąjūdis. Ir... Kas tai – atvirkštinė reakcija ar dar vienas įrodymas, kad daug kas partinį bilietą nešioja ne širdy, o tik kišenėje? Norėčiau, kad tai skaitytojai suprastų ne kaip apgailestavimą dėl E. Gedvilos konkurentų pralaimėjimo, o kaip mūsų šiandieninio gyvenimo paradoksą.“
Į rajono tarybą buvo išrinkti 44 deputatai iš 51. Tuo laiku juos rinkdavo pagal gatves ir namų numerius. Tai buvo pavienių individų sunkiai suvaldoma marga minia: sąjūdininkai, komunistai, vienas „platformininkas“, tarybinių ūkių ir kolūkių pirmininkai – vienvaldžiai savo teritorijų „karaliukai“ su ryškiais pragmatiniais interesais. Tai laikotarpis, kai pradėjo kristalizuotis pirmosios partijos ir deputatai ėmė grupuotis į partiniu principu besiformuojančias frakcijas. Ne veltui sakoma, trys lietuviai – penkios partijos. Prasidėjo politinės rietenos, atsirado noras išmušti E. Gedvilai iš rankų rajono vadovo vairą, tam buvo griebtasi net negražių provokacijų. Tokie dalykai, beje, dėjosi visoje šalyje. Tik bene trims ar penkiems šalies savivaldos rajonų tarybos pirmininkams, tarp jų ir E. Gedvilai, pavyko šiaip taip išsilaikyti visą penkerių metų kadenciją.
Dabar jau ir istorikai pripažįsta, kad Jonavos rajonui E. Gedvila vadovavo sunkiausiu besikuriančios nepriklausomos valstybės laikotarpiu – nuo 1990 m. gegužės 10-osios iki 1995-ųjų birželio 6 d.
Kaip buvo rašoma to meto spaudoje, „Nauja rajono deputatų taryba palikimo gavo nugyventą Jonavą, aibę sunkiai išsprendžiamų problemų ir tūkstantį klaustukų.“
Tarybos pirmininkas (dabar – mero pareigybė) kartu su valdytoju (dabar – administracijos direktoriaus pareigybė) V. Pranevičiumi ne tik vadovavo rajonui nepavydėtinomis istorinėmis sąlygomis, bet ir nuo pradžių kūrė savivaldos pamatus, suformavo savivaldybės struktūrą: ieškojo gebėsiančių dirbti kompetentingų žmonių, dalį motyvuotų ir darbščių specialistų Tarybos pirmininko prašymu ir sutarimu nepriklausomai savivaldai kurti geranoriškai „perleido“ tuometis „Azoto“ gamybinio susivienijimo generalinis direktorius B. Lubys.
Sausio 13-oji. Jonavoje pusiausvyra išlaikyta
Sausio 12-osios vakaras. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį daugelis jonaviečių nemiegojo. Kankino kažkokia nuojauta. Po kraupių paskutinių vaizdų ekrane apie televizijos užėmimą languose žiebėsi vis daugiau šviesų. Buvo baisu, akyse tvenkėsi ašaros.
Išgirdau lauke per megafoną aidintį Vytenio Aleksandraičio balsą: „Lietuva pavojuje!“ Jis kvietė visus rinktis prie savivaldybės. Mobiliųjų telefonų dar neturėjome, didžiulė prabanga buvo ir laidinis telefonas. Kadangi neturėjau jokios ryšio priemonės, apsirengiau ir pasibeldžiau į netoliese, gretimoje gatvėje, gyvenančios sąjūdininkės J. Chabarovos duris. Nemiegojo ir ji. Ketino eiti pas mane. Kaip ir daugelis jonaviečių, patraukėme prie savivaldybės. Čia jau būriavosi žmonės. Sutiktas rajono tarybos pirmininkas E. Gedvila tarstelėjo: „Padėtis kontroliuojama.“
Kažkas iš sąjūdininkų mestelėjo, kad reikia budėti Sąjūdžio būstinėje. Ten yra telefonas, o žmonės, aišku, sunerimę skambins, klaus, kada važiuoja autobusai budėti į Vilnių, į Juragius ir t.t. Su Janina sutikome pabudėti. Baimės nebuvo jokios arba tiesiog neįsivaizdavome reikalo sudėtingumo ar netgi galimo pavojaus. Čia pat pasirodė tuometis Jonavos tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Gabužis, kuris paklausė, ar nežinome vietos, kur saugiai būtų galima kuriam laikui paslėpti kažkokius dokumentus. Buvau ką tik išsikeitusi vieno kambario butą į neapsakomai nusiaubtą dviejų. Kaip tik prieš dieną ten remontui buvo privežta lentelių ir kitokių statybinių medžiagų. Bute, kaip sakoma, net pats velnias koją nusilaužtų, ten net ir norėdamas nelabai ką rasi. Ponui Antanui mano pasiūlymas buvo priimtinas, ir mes su juo patraukėme į Klaipėdos gatvę. A. Gabužis tamsiai mėlyną, dryžuotą, rankomis siūtą maišelį su tik jam vienam žinomu turiniu paslėpė tarp lentelių ir visokio kitokio „baraklyno“ balkone. Atlikus operaciją „Y“, su Janina pradėjome budėti Sąjūdžio būstinėje. Beje, ne visai sėkmingai. Kadangi naktis, tamsu, būstinės prieigos neapšviestos, Janina slystelėjo į pradengtą kanalizacijos šulinį. Vos išsikrapštė, skaudžiai buvo užsigavusi.
Budėjome ne tik tą naktį, bet ir visą kitą dieną. Skambučių netrūko. Užeidavo žmonės pasikalbėti, pasiklausti. Atsimenu, kaip maloniai buvome nustebintos, kai sekmadienio vidudienį atėjo Daiva Kačinskaitė (dabar Aleksynienė) su lauknešėliu – atnešė mums užvalgyti šaltienos, duonos, raugintų agurkų, lašinukų. Mums, gerokai praalkusioms, buvo tikra šventė.
Kaip rašė mano kolegė, „Jonavos balso“ korespondentė Janina Nekrašienė, „net tie, kurie neramiu miegu miegoję nematė Eglės Bučelytės veido ir negirdėjo paskutinių jos žodžių tą gilią sausio 13-osios naktį Lietuvos televizijos studijoje, negirdėję šūvių, prikelti gūdaus sirenų kauksmo ir ekranuose išvydę nerimą Kauno televizijos žurnalistų veiduose, skubėjo atsiliepti į savo širdies ir sąžinės šauksmą – Tėvynė pavojuje. Kaip ir visoje Respublikoje, taip ir Jonavoje ištisos šeimos, nespėjusios ar nepagalvojusios rūpestingiau apsirengti, pamiršusios, kad žiema, subėgo prie savivaldybės“. Pirmieji autobusai su budėti prie parlamento ir kitų objektų pasiryžusiais jonaviečiais pajudėjo prieš septintą ryto. Iki 9 val. tą rytą išvažiavo bene 44 autobusai, pilni jonaviečių. Autobusais pasirūpino rajono valdytojas V. Pranevičius. Vairuotojai iš karto buvo suderinę maršrutus, jei autostrada būtų užblokuota.
Tie, kurie ankstų sekmadienio rytą neišvažiavo į Vilnių prisidėti prie Lietuvos žmonių, saugančių parlamento darbo ramybę, tie, kurie neišvyko saugoti Sitkūnų ir Juragių televizijos stočių, kurios tomis dienomis buvo tapusios pagrindiniu Lietuvos ryšiu su pasauliu, 12 val. susirinko į daugiatūkstantinį mitingą prie rajono savivaldybės rūmų, protestuodami ir pasmerkdami sovietinės valdžios okupaciją.
Mitinge kalbėjo rajono valdytojas V. Pranevičius, tuometinė Sąjūdžio rajono tarybos pirmininko pavaduotoja Nijolė Šulgienė. Labiausiai į širdį stringantys žodžiai buvo tariami mokytojos Birutės Ilgūnienės lūpomis – be kitų ir naktį mūsų rajono Aukščiausiosios Tarybos deputato G. Ilgūno telefonu perduoti pastiprinimo žodžiai iš Parlamento rūmų, aplink žlegsint tankų vikšrams ir šildant Lietuvos žmonių širdims.
Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Tą pačią valandą Jonavos bažnyčioje skambėjo Gedulo ir Vilties varpai, kviesdami maldai už Lietuvos nepriklausomybę ir už tuos, kurie padėjo už ją galvas.
Jonavoje jautėsi ta pati vienybė, kurią regėjome tautos atgimimo dienomis.
„Jonavos balsas“ užfiksavo: antradienį uždaroji akcinė bendrovė „VARA“, esanti Kauno gatvėje, Vilniuje budintiems žmonėms nuvežė maisto. Ūkininkai pasiuntė telegramą, parėmusią Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę, bei perdavė 1000 rublių mūsų svarbiausio rūmo apsaugai. Rajono valstiečiai, antradienį suvažiavę į rinkiminį ūkininkų sąjungos susirinkimą, atidėjo visus svarbius klausimus ir aptarę išsiuntė protesto telegramą TSR Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui. Pirmadienį protesto telegramas M. Gorbačiovui ir TSKP CK biuro nariui Mykolui Burokevičiui išsiuntė ir Rajono valdybos žemės ūkio ir socialinio aprūpinimo skyrių darbuotojai. Jie pareiškė, kad palaiko tik teisėtai, demokratiškai išrinktą Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, nepripažįsta vadinamojo nacionalinio gelbėjimo komiteto ir nesupranta, ką ir nuo ko jis gina. Taip pat pareikalavo grąžinti užgrobtas masinės informacijos priemones.
Jonaviečiai buvo kviečiami duoti kraujo, nepaprastai buvo reikalingi neigiamo rezuso donorai.
Buvo ir priešingų žinių: „Rajono policijos viršininkui A. Markevičiui paskambino V. Lukianskas ir nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu pateikė ultimatumą: „Mes praradome valdžią be kraujo, be kraujo ją ir atgausime.“ Vadinamąjį nacionalinį gelbėjimo komitetą iš esmės sudarė „jedinstvininkai“ ir „platformininkai“, pritariantys sausio įvykiams, kuriais mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Tarybų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir KGB, siekiant atkurti Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Tokių žmonių buvo ir Jonavoje.
„Kodėl jonaviečiai nesaugo kai kurių vietos objektų: ryšių mazgo, savivaldybės? – paskambinę į „Jonavos balso“ redakciją teiravosi aktyvesni gyventojai.
Suprantama, Jonava – ne Molėtai, Anykščiai ar kitas miestas, kuriame nėra jokios pavojaus rizikos. Jonava – tarsi ant parako statinės. Čia pat Rukla, kur bazuojasi apie15 tūkst. svetimos armijos divizija. Nežinia, kas galėjo įvykti kiekvieną minutę.
Rajono vadovų nuomone, kol nėra grėsmės, kelti paniką ir trikdyti žmonių rimtį neverta. Rajono vadovai, pagrindinai E. Gedvilos asmenyje, palaiko ryšį su Ruklos kariškiais, kurie tikina, kad nesiruošia kištis į mūsų miesto taikų gyvenimą.
Tomis dienomis, kaip niekada, buvo reikalinga labai pamatuota ir apgalvota pusiausvyra. Ne veltui „Pusiausvyra“ buvo pavadintas ir „Jonavos balso“ žurnalistės J. Pekarskaitės interviu su tuomečiu Jonavos rajono vadovu, rajono tarybos pirmininku E. Gedvila.
– Kaip koordinuojami šių dienų veiksmai mūsų mieste?
– Yra sudarytas štabas, kuriam aš vadovauju. Tai daugiausia Valdybos (dabar savivaldybės administracija – autorės pastaba) žmonės, nes daugelis problemų ir taip įeina į jų dėmesio sferą. Štabo žmonės ir rajono Tarybos deputatai budi ištisą parą. Čia žmonės gali skambinti ir gauti visą informaciją. Beje, skambučių labai daug. Jie visi pradėti registruoti, kaip svarbesni radijo ar televizijos pranešimai. Mokomės dirbti ekstremalioje situacijoje.(...)
– Kai kas skambina į redakciją ir sako, kad Jonavoje labai vangiai organizuojami protesto veiksmai, akcijos...
– Noriu pabrėžti, kad mūsų pagrindinis uždavinys (gal kiti galvoja, kad aš klystu) – padaryti viską, kad rajono žmonės būtų saugūs. Visa kita – ir pačių žmonių, ir visuomeninių organizacijų, darbo kolektyvų iniciatyva. Įvykiai taip smarkiai keičiasi, kad reaguoti į juos organizuotai nelengva. Beje, į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų nuvykta gausiai. Gausus buvo ir protesto mitingas Jonavoje. Žmonių pageidavimu pirmadienį buvo du autobusai į Sitkūnus, vykome į tautos didvyrių laidotuves Vilniuje, Kėdainiuose.
Mes palaikome ryšį su Aukščiausiąja Taryba ir stengiamės atsiliepti į jos kreipimusis. Bet kokią iniciatyvą sveikiname.
– Jonaviečiai iniciatyvūs?
– Kaip čia tiksliau pasakius... Niekas šiandien neabejingas tam, kas vyksta. Štai Danutė Auglienė pasiūlė... kiaulę. Pačios moters gaminiai buvo nuvežti saugojantiems Aukščiausiosios Tarybos rūmus. V. Buteikis pasiūlė vienkartinių švirkštų ir kai kurių vaistų. Yra kitų pilietiškumo įrodymo atvejų.
– Jonavoje kol kas ramu. Ar taip yra, ar tik atrodo?
– Dirba visi kolektyvai, žmonės susikaupę. Jų vadovai kol kas veikia savo iniciatyva – taip nusprendėme tą kruvinąją naktį bendrame pasitarime. Sustiprinta kai kurių objektų apsauga, visada poste policijos žmonės. Mes turime būti ramūs – ta prasme, kad norint padėti tiems, kurie ginasi, kovoja Vilniuje, reikia dirbti. Kiekvienam. Ir nepasiduoti provokacijoms, nesiremti gandais, kurių šiomis dienomis ypač gausu. O žmonės, kurie kažkur vaikšto, piktinasi, – lai ateina į savivaldybę, skambina man į namus, viską išsiaiškinsime, veiksime kartu. Šiandien mums labai reikalinga pusiausvyra – darbų ir emocijų.
Ne tik kaip sumanus ir toliaregiškas politikas, bet ir kaip subtilus diplomatas, išmintingas derybininkas bei situacijos tikimybių strategas E. Gedvila atsiskleidė sudėtingomis ir neramiomis 1991-ųjų sausio dienomis ir naktimis. Tik iš esmės dėl jo asmeninio nuolatinio kontakto, geranoriškumu paremtų kaimyninių santykių ir išmintingos, bet turinčios tvirtą poziciją ir liniją, diplomatijos Jonavoje nepasirodė sovietiniai tankai ir nebuvo pralietas kraujas, nors didžiulis svetimos armijos karinis arsenalas stovėjo čia pat, ranka pasiekiamoje Rukloje. O kai kam labai to norėjosi, vis vaidenosi miesto link judantys tankai... Pasigirsdavo kaltinimai tuometinei valdžiai, kodėl ji neorganizuoja barikadų ir nekasa apkasų...
Pavyzdžiui, tomis dienomis Jonavos rajono deputatų tarybos narys „platformininkas“ Leonidas Kovalenkovas ne kartą kreipėsi į Ruklos divizijos vadus, kad būtų pašalintas nepriklausomos Lietuvos liniją ginantis rajono vadovas, tarybos pirmininkas E. Gedvila. Vėliau reikalauta, kad nuo rajono valdžios vairo būtų nušalinta ir visa pirmuosiuose demokratiniuose vietos savivaldos rinkimuose išrinkta deputatų taryba, einanti, neva, ne tuo keliu.
Sklido kalbos, kad esama sąrašai rajono žmonių, kurie bet kurią minutę gali būti suimti. Buvo vardijamos ir pavardės. Situacija buvo tokia įelektrinta, jog niekas ir neabejojo, kad to negalėtų būti.
Tik vėliau, kariškiams paliekant Ruklą, pats rajono vadovas iš pirmų lūpų sužinojo, kad iš tikrųjų buvo 10 asmenų, kurie turėjo būti suimti, sąrašas. Pirmuoju numeriu įrašytas rajono tarybos pirmininkas E. Gedvila, po to – jo pavaduotojas Pranas Dailidė, valdytojas V. Pranevičius, jo pavaduotojai Gintautas Brukas, Egidijus Sinkevičius ir kt.
Ko gero, juos ir mus visus išgelbėjo pasirinkta labai protinga PUSIAUSVYROS pozicija.
„Per amžius mūsų Tėvynę mindė įvairių okupantų batai. Lietuvių tauta nepalūžo. Išliko gimtoji kalba, meilė Tėvynei, meilė Laisvei. Šiomis dienomis mūsų tauta gyvena sunkių išbandymų dienas, tačiau laisvę pažinę žmonės nepabūgo okupantų tankų. Žuvusiems amžina šlovė.
Brangūs jonaviečiai! Šiomis sunkiomis Lietuvos Respublikai valandomis Jūs, kaip ir visi dori Respublikos žmonės, nedvejodami stojote saugoti laisvą Lietuvą. Mes jautėme Jūsų nepalaužiamą valią, Jūsų paramą, Jūsų ryžtą.
Išreikšdami Jums gilią padėką už pagalbą saugant svarbiausius Respublikos objektus, mes tikime, kad šiandieną Jūs paremsite Respubliką, Jos parlamentą ir Vyriausybę nuoširdžiu darbu savo darbo vietose, dideliu susiklausymu. Tai didžiausias mūsų indėlis ginant Lietuvos laisvę“, – tokį kreipimąsi į Jonavos miesto ir rajono žmones tomis Lietuvai sunkiomis dienomis išplatino Jonavos rajono taryba ir valdyba.
Niekas negali nugalėti tautos, einančios į Laisvę
Nebuvo tada mados kiekvieną žingsnį fiksuoti, fotografuoti. Kiekvienas dirbome ir ėjome kartais į nežinią, bet atvira širdimi, su meile Tėvynei. Tai darėme vardan tos Lietuvos – be melo, išdavysčių, nelaukdami privilegijų.
Ėjome norėdami tiesos ir teisybės, sąžiningų tarpusavio santykių, ėjome nešini nepriklausomos, ekonomiškai ir dvasiškai klestinčios demokratinės teisinės valstybės, vienodai teisingos visiems jos žmonėms, vizija. Nes kiekvienas mes buvome, kaip rašė Č. Kudaba, „Sąjūdis – laiko dvasios pagimdytas visuomenės aktyvumas.“
Nugalėtojas buvo ir yra vienas – Lietuvos žmonės, nes, kaip rašoma knygos „Lietuva 1991.01.13“ įžangoje, „niekas negali nugalėti TAUTOS, einančios į Laisvę, Nepriklausomybę.
1989-ųjų metų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelias parodė: MES ESAME!
1990-ųjų metų kovo 11-oji paskelbė: LIETUVOS VALSTYBĖ YRA!
1991-ųjų metų sausio 13-oji patvirtino: MES BŪSIME!“
ALDONA SKAISGIRYTĖ. TAUROSTA, 2017 m. Nr. 1 (5).