Jonavos istorija. Iš pirmų lūpų
Aldona Skaisgirytė
Tai buvo panašu į artėjantį pavasarį, kai saulės spindulių paliesti sniego kauburėliai pradeda tirpti, pamažu sroventi. Iš pradžių teka siauromis gyslelėmis, paskui vis veržliau ir garsiau gurga, su kiekviena diena graužiasi vis į gilesnes ir platesnes vageles ir vagas, kol galop jie, pavieniai iš laukų ir pamiškių skubantys upeliukai ir upeliūkščiai, pagauti tos pačios tėkmės, pradeda kliokti viena galinga, nesustabdoma srove. Istorijos srove. Nepavaldžia nei laikui, nei konjuktūrai, nei baimei. Srove, išvaduojančia žmogaus prigimtį būti laisvam savoje šalyje. Laisvoje šalyje.
Pirmasis saulės spindulys švystelėjo 1987-ųjų birželio 3-iąją – Vilniuje įsteigtas Tarybinio kultūros fondo Lietuvos skyrius.
Lietuvos kultūros fondas buvo naujas reiškinys, leidęs veikti be tiesioginio ideologizuoto komunistų partijos diktato. Pasinaudojęs viešumo ir pertvarkos idėjomis, jaunas jonavietis, gamybinio susivienijimo „Azotas“ darbininkas, Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą, Vygaudas Juknelis ir rajono laikraščio „Jonavos balsas“ žurnalistas Vidmantas Jankauskas 1988-ųjų pavasarį ėmėsi kurti Jonavoje Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupę.
„Vilniuje per trumpą pokalbį su fondo pirmininku, šviesaus atminimo profesoriumi Česlovu Kudaba, įsitikinau, kad čia pučia nauji vėjai, ir tai yra kaip tik tai, ko reikia. Beliko tik suburti patikimų žmonių ratą ir įteisinti fondo rėmimo klubą Jonavoje. O tokių žmonių buvo. Vidmantas Jankauskas, mano tiesioginis viršininkas „Azote“ Valdemaras Bačiauskas, Vytautas Lititauskas, Gintaras Kubiliūnas ir dar keletas jaunų žmonių“, – vėliau spaudoje prisimins V. Juknelis.
Tautinio atgimimo vėjai tarsi tie nesulaikomi tirpstančio sniego upeliukai sparčiai pradėjo šniokšti ir žmonėse tirpdyti iki šiol kausčiusią baimę. „Nors mes deklaravome kultūrą, istoriją, ekologiją, bet galvoje turėjome politiką“, – vėliau prisipažins V. Juknelis.
Kultūros fondo rėmimo grupė, pasivadinusi klubu ir pasirinkusi pro Jonavą tekančio Taurostos upelio vardą, ėmėsi konkrečios istorinės ir kultūrinės atminties žadintojos veiklos.
Klubo pirmininkas V. Juknelis prisimena, kad per bendramintį V. Jankauską, dirbusį laikraščio „Jonavos balsas“ korespondentu, „Taurosta“ turėjo galimybę pasireikšti spaudoje. V. Juknelio teigimu, iš pat pradžių susiklostė geri santykiai su „Jonavos balso“ redaktoriumi Juliumi Lenčiausku. „Belieka tik stebėtis, kaip J. Lenčiauskas sugebėjo laviruoti tarp autokratiškai Jonavą valdžiusio Edvardo Prichodskio ir naujus vėjus nešančio „Taurostos“ klubo, vėliau – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės“, – kalbėdamas apie dešimties metų įvykius 1998-aisiais rajono spaudoje stebėjosi V. Juknelis. Jaunajai kartai reikėtų paaiškinti, kad E. Prichodskis – tai buvęs Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) rajono komiteto pirmasis sekretorius, to meto rajono vadovas. O „Jonavos balsas“ buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Jonavos rajono komiteto ir Lietuvos deputatų tarybos (LDT) laikraštis, kaip ir visi rajoniniai laikraščiai.
Taurostiečių straipsniai tuo laiku buvo revoliucingi. O, beje, pats laikraštis „Jonavos balsas“ respublikoje buvo laikomas vienu pažangiausių ir profesionaliausių leidinių. Redakcijoje visi, išskyrus redaktoriaus pavaduotoją Kostą Felicijoną Fedaravičių, buvo Vilniaus universitete baigę žurnalistiką, dauguma dieninį skyrių. Darbuotojų amžiaus vidurkis – apie 35 metus.
Tuo laiku nepaprastai drąsi buvo ir paties redaktoriaus J. Lenčiausko skiltis „Prisėskim ir pamąstykim“, kurioje sklandė viešumo bei demokratijos mintys, gerokai pralenkiančios to laikmečio dvasią.
Užlipus į J. Basanavičiaus g. 4-ojo namo antrą aukštą, kur buvo įsikūrusi „Jonavos balso“ redakcija, iškart pasitikdavo garbės lenta su geriausių visuomeninių korespondentų nuotraukomis. Tarp kitų, 1988-ųjų rugpjūtį į mane savo skvarbiomis akimis žvelgė keli iš tų revoliucionierių – V. Juknelis, Marijonas Visakavičius, Edmundas Gedvila, su kuriais netrukus suvedė Sąjūdžio įvykiai ir bendra veikla. O už jų drąsius, aštrius, tuometinę tikrovę kritikuojančius rašinius redaktorius J. Lenčiauskas kiekvienąkart gaudavo pylos, būdavo kviečiamas pasiaiškinti į partijos komitetą. Laikraštis „Jonavos balsas“ buvo gyvas, laukiamas, graibstomas, išplaukęs toli už savo priklausomybės vandenų. Todėl turbūt nebuvo šeimos, kuri jo neprenumeruotų.
Kadangi žurnalistas V. Jankauskas nusprendė Dailės akademijoje dar studijuoti dailėtyrą, redakcijoje atsirado laisva Kultūros skyriaus vedėjo vieta. Dėl jos konkuravome bene septyni žurnalistikos absolventai. Redaktorius J. Lenčiauskas pasirinko mane. Be abejo, lėmė pažymiai, aktyvi visuomeninė veikla universitete, bendradarbiavimas spaudoje.
1988 m. birželio 24 d. mums, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedros absolventams, buvo įteikti Alma Mater diplomai.
Kaip šiandien prisimenu Vilniuje, Katedros aikštėje, Sąjūdžio surengtą mitingą – delegatų palydas į TSKP XIX konferenciją. Kadangi aikštė šalia universiteto, ir mes užklydome. Nelabai supratome, kas vyksta, nes nebuvome pratę matyti tiek daug žmonių, dar labiau stebino revoliucingos, mūsų ausiai neįprastos kalbos.
Lanku prie Katedros stovėjusio būrio priekinėje linijoje atpažinome Kazimierą Prunskienę, Romualdą Ozolą, dar kažkurį, matytą per televizorių. Iš tikrųjų nelabai supratome, kas vyksta. Praeiviai vieni iš smalsumo stabteldavo, kiti – kaip tik pagreitindavo žingsnį. Vėliau istorikai rašys, kad tąsyk Katedros aikštėje pirmą kartą viešai suplazdėjo tautinės vėliavos.
Prisimenu, nušniokštė šiltas vasaros pradžios lietus ir mieste pasklido toks gaivus bundančios žemės kvapas. Tas kvapas tų dienų prisiminimus atgaivina ir šiandien.
Budo ne tik žemė, budo ir Lietuvos žmonės.
„Jonavos balse“ pradėjau dirbti 1988-ųjų rugpjūčio 1 d. Buvo praėjusios tik kelios dienos nuo pirmojo atgimimo mitingo Jonavoje, kurį taurostiečiai surengė liepos 25-ąją. Buvo sprogęs negirdėtas ir nematytas emocijų bei dvasinio pakilimo užtaisas. Redakcijoje visi gyveno tomis emocijomis.
Pirmasis atgimimo mitingas Jonavoje
Prieš kelias dienas pasirodė ranka rašyti plakatai: „Pirmadienį, liepos 25 d., 18.30 val. Jonavoje, miesto stadione, įvyks susitikimas su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suruošto dviračių žygio „Lietuva – mano namai“ dalyviais. Žygis vyksta Sąjūdžio ir ekologinio klubo „Žemyna“ dvasia. Dalyvaus LPS iniciatyvinės grupės atstovai, filosofai J. Minkevičius ir A. Juozaitis, muzikologas V. Landsbergis.“
Į stadioną iš visų pusių rinkosi tūkstančiai jonaviečių, kai kurie net su tautinėmis vėliavomis ir vėliavėlėmis. Jonavos stadione, Žeimių gatvėje, stovėjo automobilis su garsiakalbiais, o prie jo nedidelė medinių lentų pakyla.
Kaip prisimena Gediminas Ilgūnas, „Įspūdis buvo nepamirštamas – jonavietiškas liepos 9-osios Vingio parko variantas. Stebėjomės, kad jonaviečiai suspėjo pasisiūti tiek daug vėliavų. Pirkti jų dar nebuvo. Priešingai – prieš kelis mėnesius vien už tokios vėliavos turėjimą grėsė suėmimas. Mitinge dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Tiesa, vienas sutiktas pažįstamas sakė, kad jeigu KGB, kariuomenė ar milicija visus susirinkusiuosius pradės suiminėti, jis sakysiąs, kad čia pakliuvo atsitiktinai, nežinodamas, kas vyksta. Ėjęs pro šalį, pamatęs būrį žmonių ir sustojęs pažiopsoti. Mano bendradarbis, Statybos tresto juristas A. Arlauskas, man einant į mitingą kalbėjo: „Jeigu pradės šaudyti – kriskite visi ant žemės, daugiau vilties išlikti gyviems...“
Mitingą pradėjo ir vedė V. Juknelis. Vienintelis iš valdžios atstovų buvo Jonavos rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Valys. V. Juknelis ne kartą prisimins, kaip rajono vadovas J. Valys net sudrebėjo, kai jam, kaip ir kitiems mitingo svečiams, prie krūtinės segė tautinės trispalvės juostelę.
Buvo drąsu, net įžūlu.
Tą pačią dieną Jonavos chemijos statybos treste G. Ilgūno ir Juozo Šalčiaus iniciatyva, dalyvaujant profesoriui Č. Kudabai, buvo įkurta pirmoji rajone Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rėmimo grupė. Statybos tresto valdytojas iškart buvo iškviestas „ant kilimėlio pas pirmąjį“ ir pareikalauta atsisakyti Sąjūdžio rėmimo grupės įkūrimo fakto. Tam nebuvo paklusta, priešingai, norą būti Sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės nariais liepos 26 d. pareiškė dar keli atsakingas pareigas ėję žmonės.
Dvasinis ir emocinis pakilimas vis augo. Kiekviena diena buvo drąsesnė ir politiškai įžūlesnė. Pertvarkos vėjai, palyginti su kitais rajonais, Jonavos kraštą pasiekė gana anksti. Daugelyje rajonų Sąjūdžio grupės, tarybos kūrėsi tik po steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, o Jonavoje 1988-ųjų pabaigoje tokių jau buvo per trisdešimt. Be jau minėtos grupės Jonavos chemijos statybos treste (koordinatoriai G. Ilgūnas ir Rimas Krocas), kitos įsisteigė Jonavos miškų ūkyje (koord. Violeta Maculevičienė), Jonavos gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje (koord. E. Gedvila), Jonavos grūdų bazėje Nr. 99 (koord. Virgilijus Keršys, Marija Daučenskienė), Jonavos centrinėje ligoninėje (koord. Giedrė Šlektienė), Jonavos melioracijos statybos valdyboje (koord. Robertas Gailius), Kolūkių statybos projektavimo instituto Jonavos filiale (koord. Živilė Sakalauskienė), Jonavos baldų kombinate (koord. Romualdas Greinis), Agropramoniniame susivienijime (koord. Bronislovas Juknevičius), Jonavos statybos organizacijoje (koord. Violeta Pikelienė), Kalnėnų tarybiniame ūkyje (koord. Zigmas Mažeika) – visų ir neišvardinsi. Rėmimo grupės veikė mokyklose, redakcijoje, net aštuoniuose gamybinio susivienijimo „Azotas“ cechuose, ypač aktyvi buvo amoniakinio vandens cecho grupė (koord. Vygintas Virkutis), amoniako III cecho (koord. Kastytis Montvila) ir kt.
Nepamirštama kelionė pas Tėvą Stanislovą
Atsidūrusi Jonavoje greitai įsitraukiau į vis drąsiau įsisiūbuojančią Atgimimo veiklą. Vidmantas Jankauskas, panūdęs iš užmaršties prikelti istorinius faktus ir žmones, atsidėjęs kultūros klubo „Taurosta“ veiklai ir darbams, paskui ėmęsis su kitais bendraminčiais Lietuvos kultūros fondo Jonavos klubo to paties pavadinimo laikraščio savilaidos, studijuoti į Vilnių tą rudenį neišvažiavo. Tiesiog nebuvo kada – įvykiai ginė įvykius. Bet nuo rugsėjo rajono laikraštyje jau nebedirbo. Tad Sąjūdžio atstove „Jonavos balse“ tapau aš.
Kultūros klubas „Taurosta“, tęsdamas pradėtą istorinio švietimo darbą, nutarė prisijungti prie visoje respublikoje vykstančių renginių, skirtų 125-osioms 1863 m. sukilimo metinėms, ir surengti tam skirtą vakarą.
Buvo nutarta apsilankyti pas Tėvą Stanislovą, Paberžės kunigą Stanislovą Dobrovolskį, ir jį pakviesti dalyvauti jonaviečių rengiamame sukilimo paminėjime. Tėvo Stanislovo, kunigaujančio Paberžėje nuo 1970-ųjų, tuometinėje Lietuvoje niekam nereikėjo pristatyti, jį visi žinojo ir pažinojo, jo pamokslų klausytis žmonės plaukte plaukdavo iš visos Lietuvos, kaip ir krikštyti, tuoktis, priimti pirmuosius sakramentus, laidoti artimuosius, pasiguosti, pabūti jo artumoje. Niekam niekada Tėvas Stanislovas neatsakė. Vienodai dėmesingas jis buvo tiek vargų prispaustam kaimo, tiek aukštas pareigas ėjusiam valdžios žmogui, tiek inteligentui. Jis, kaip prisimenama, nė vieno ir neklausė, kas tu toks ar kokios tavo pareigos. Jam kiekvienas žmogus buvo Dievo tvarinys, ir tiek. Nei didelis, nei mažas.
Taurostiečiai primygtinai prašė, kad pas Tėvą Stanislovą važiuočiau ir aš, tuometinė „Jonavos balso“ Kultūros skyriaus vedėja. Taigi, mūsų ekipažas – „Taurostos“ klubo pirmininkas V. Juknelis, pirmininko pavaduotojas Gintaras Kulbiliūnas ir aš – „Azoto“ gamybinio susivienijimo inžinieriaus-racionalizatoriaus, fanatiškai degusio ir siekusio pagerinti sudėtingas technologijas, Vaclovo Janušio vairuojamu „žiguliuku“ išriedėjome į Paberžę. Ačiū ponui Vaclovui, kuris ne kartą taurostiečiams, o vėliau ir sąjūdiečiams taip pagelbėdavo. Pavėžėdavo, kur reikia. Turėti automobilį tada buvo prabanga. Retas kuris iš aktyviausių taurostiečių, o vėliau ir sąjūdininkų, jį turėjo. Todėl labai džiaugdavomės, kai atsirasdavo geranoriškai mums patalkinančių.
Įriedėjus į klebonijos kiemą, iškart buvo juntama labai šilta šeimyniška atmosfera: savo mintyse paskendęs jaunuolis iš skardos lankstė saulutę, kitas skaptavo verpstę... Čia pat su rudu kapucinų vienuolio abitu, perjuostu virvele, šviesa ir gerumu spinduliuojančiu veidu, ištiesęs abi rankas pasirodė Tėvas Stanislovas: „Sveiki, mano vaikai.“
Ir ta sklindanti dvasios šviesa tarsi kiekvieną apglėbė. Nuo pirmųjų pažinties minučių su Tėvu Stanislovu bendravai taip tarsi būtum jį seniai pažinojęs. Klebonijos kambarys priminė celę – pasienyje medinis gultas su plonyčiu užklotu, stalas, suolas. Saulės spindulių nutvieksta asla. Toks ryškus šviesos ruožas, drąsiai skrodžiantis lango stiklą it kokiame paveiksle. Visą kūną užlieja kažkokia palaiminga būsena.
Ant medinės sienos – kelios saulutės. Vieną nukabina ir padovanoja man.
Besišnekučiuojant staiga Tėvas Stanislovas rankos mostu nutraukia pokalbį, atsistojęs atidaro metalinės dėžės dangtį ir iš jos iškėlęs telefono aparatą atsiliepia. Po pokalbio telefonas vėl nuleidžiamas į „kuparą“ ir sandariai užveriamas dangtis.
Sutariame – Tėvas Stanislovas mūsų rengiamame minėjime dalyvaus.
„Luktelkit, mano prieteliai“, – jau atsisveikindamas tarsteli kunigas ir suskumba kažko ieškoti lentynėlėje, ant stalo. Neranda. „Jūsų saulelei norėjau padovanoti...“ Ir paėmęs nuo stalo man ištiesia savąjį „Naująjį testamentą“ su tarp puslapių sukaišiotais lapeliais.
Taurostiečiai ir aš tiesiog buvome nustebinti netikėtos pagarbos. „Aldona, nesakyk, bet tu patikai Tėvui Stanislovui“, – džiaugdamasis mūsų viešnagės sėkme žnybteli man V. Juknelis.
Kadangi taip jau išėjo, kad išsyk užsitarnavau tokią Tėvo Stanislovo malonę, todėl sąjūdiečiai net nedvejodami mane įpareigojo pagloboti ir poetą, eseistą, taip pat nepaprastai žmonių mylimą kunigą Ričardą Mikutavičių, kai šis į Jonavą buvo pakviestas pristatyti ką tik išleisto poezijos rinkinio „Poterių upė“ ir prieš metus pasirodžiusios pirmosios eilėraščių knygos „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.
Tai retos dvasinės kultūros ir išminties žmonės, su kuriais buvo nepaprastai lengva bendrauti ir būti savimi. Be apgaulės. Melo. Kaukės. Tik su atvira širdimi.
Pažadino meilę Laisvei ir Tėvynei
Taigi, rugsėjo 19-oji. Minėjimas skirtas 1863-iųjų sukilimo 125 metinėms. Tada „Jonavos balse“ rašiau: „O žmonės ėjo ir ėjo. Skarotos senutės ir ryškiaspalvis jaunimas. Ne ėjo, o plaukte plaukė. Lyg Vėlinių vakarą... Atsargiai, tarsi bijodami užgauti tylą, sėdo, spietėsi pasieniais, užtvindė takus. Nors ir didelė buvusio „Azoto“ kultūros rūmų salė, bet, deja, pirmadienio vakarą visų norinčių čia patekti, sutalpinti nepajėgė.“
Scena. Žvakių prieblandoje rymo tautinė vėliava. Pasirodo žmonių siluetai su žvakėmis.
Kai rytą patekėjo saulė
Pradėjo žemės akys atsimerkti
Tauta garsėjo visame pasaulyje
Mokėjimu raudot ir verkt...
Lyg vinys į širdį sukalami „Sukilėlių raudos“ žodžiai. Veronika Pavilionienė užveda „Lietuva brangi“.
Nors jau pradeda įsisiūbuoti Sąjūdžio dvasia, bet kokia akiplėšiška drąsa pastatyti ant scenos tautinę vėliavą, kaip ir užvesti „Lietuva brangi“ – netikėdami savo akimis, kokio emocinio ir istorinio įvykio jie tampa liudininkais, pamažu salėje stojosi jonaviečiai, su ašaromis akyse garsiai tardami, bene pirmąkart viešai, taip ilgai širdyje nešiotus, tokius kiekvieno lietuvio širdžiai brangius žodžius.
Kraštotyrininkas G. Ilgūnas išsamiai papasakoja apie sukilimą, jo žymiausius vadus Antaną Mackevičių, Zigmą Sierakauską, Konstantiną Kalinauską, kitus. G. Ilgūnas, išvaikščiojęs sukilėlių takais, po kruopelytę surankiojęs faktus, ir mus tarsi pavedžioja to meto kruvinos Lietuvos keliais.
„1863 m. kovo 20 d. iš tolimų Paberžės apylinkių renkasi į bažnyčią žmonės, girdėję, kad kunigas praneš kažkokią ypatingą žinią. O sklido žinios tąsyk apie prasidėsiantį sukilimą, apie tai, kad ateina neramūs laikai.
Taikliai tą būseną nusakė poetas Algimantas Kaminskas „Kėdainių kronikose“:
Paskutines pamaldas atlaikė, / pamokslą pasakė paskutinį ir / išėjo su trim šimtais vyrų, / dar šmėkštelėjo mintyse susitikimas / Kėdainiuose su Sierakausku / ir Kalinausku praėjusį rugpjūtį. / Kiek tikėjimo reikėjo, kiek meilės žemei šiai, / kad taip išeitų prieš imperiją į Raguvos / miškus, į pirmą mūšį, išeitų / pirmas už visą Lietuvą, jos žemę, / jos upes ir jos kelius, ir pelkes jos. / Tam reikia nors akimirkai vienai tapti Lietuva / ar savyje auginti naują žemę, / kad ja kiti tikėtų labiau / nei savimi, nei savo baime“, – G. Ilgūnas citavo patriotinius jausmus žadinančius žodžius.
Susirinkusieji šluostėsi ašaras ir klausydamiesi Tėvo Stanislovo paprastų, bet giliai į širdį smingančių žodžių.
Žmonės tąvakar skirstėsi tylūs, bet su pažadinta meile Laisvei ir savo Tėvynei.
Turiu pasakyti, kad aš, pradėjusi dirbti žurnaliste Jonavoje, jau turėjau portatyvinį japonišką diktofoną. Beje, vienintelė redakcijoje. Tarybinėje kasdienybėje tai prilygo stebuklui. Tokio daikčiuko daugelis nebuvo net akyse matę. O man tai buvo labai svarbi darbo priemonė, padėjusi tiksliai užrašyti kiekvieną pasakytą žodį, mintį, kuri nepaprastai reikšminga ir svari buvo tuo gyvenamu, išties istoriniu, laikotarpiu. Ir dabar jie ne mažiau svarbūs istorijai. Tuometinei istorinei dvasiai atkurti, prisiminti, kaip drąsėjo ir laisvėjo žodis, kaip augo ir plėtėsi jonaviečių emocinis laukas ir erdvė, kaip augo tų dienų net ore ir žmonių kasdienybėje plevenusi tik tam laikotarpiui būdinga atmosfera, kokį visi nuėjome kelią, kad būtume laisvi ir nepriklausomi. Šiandien net sunku nusakyti, kokį psichologinį, dvasinį, emocinį užtaisą tąsyk turėjo kiekvienas ištartas žodis, kaip tiesiog akyse – čia ir dabar – vyko istorinis virsmas, kaip į mūsų gyvenimus sugrįžo Trispalvė, Vytis, Maironio „Lietuva brangi“, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, Vasario 16-oji ir kiti kiekvienam lietuviui brangūs ir net sakralūs tautinės tapatybės ženklai.
Todėl norėdama, kad vėl pajustume tą dvasią, o naujosios kartos atstovai – tuomečiai vaikai ar gimusieji Nepriklausomybės laikais – galėtų iš pasakojimų ir perteiktų emocijų susikurti ryškų to laikmečio tėvų ar senelių ėjimo į laisvę vaizdą, priminsiu keletą pakilimo dvasią liudijančių momentų. Žinoma, fragmentiškai. Norint išsamiai chronologiškai aprašyti to meto įvykius, kurių buvo kupina kiekviena diena, jų dalyvius, politinę situaciją ir prielaidas jai atsirasti, prireiktų dešimčių tomų. Šįkart bent epizodiškai paėjėkime tuo keliu, kuriuo į Laisvę žengė pirmaeiviai Jonavos sąjūdininkai ir nepriklausomos Lietuvos viziją kaip vėliavą širdyje nešęsi šio krašto žmonės.
„Matai, jau kyla Katedra Jonavoje...“
Taip reportažą iš lapkričio 12-osios pavadinau tuometiniame „Jonavos balse“. Tai buvo kažkas neregėto ir nematyto – tokia lietuvybės ir sielų pakilimo šventė, kad negalėjau kitaip apibūdinti tos emocinės būsenos, nei griebusis poetinių žodžių. Įkvėpta didybės, pasitikėjimo savimi ir savo Tauta, ryžto eiti visų mūsų pradėtu keliu Laisvės Rūmo link, prabilau:
...Tu tik sakyk, ar čia ne sapnas – į ūkanotą dangų kyla Rūmai... ir paukštė pakirptais sparnais plasnot atsispiria į plikšalotą žemę...
Ir ta mintis Bažnyčios aikštėje prie vartų...
Didesnei Dievo garbei, kad jisai globotų mūsų Katedros statybą.
Nesuprantu, tautieti, apie ką kalbi?
Matai, mes vėl atstatom Katedrą. Grąžinam Lietuvai Tikėjimą ir Viltį. Prikelti bandom Katedros kolonas – Tautos istoriją ir kalbą.
– Aš kalbu apie tą Katedrą, kurią kiekvienas privalom pastatyti savyje, ar savo širdyse pažadint ir prikelt...
Rašiau: „Sugrįžimo diena. Tiesos ir prisikėlimo diena.“
Nežinia, kaip ją ir pavadinti. Mūsų Atgimimo ar Istorinės atminties prikėlimo. Šviesos, Vilties ir Tiesos ar melo ir apgaulės nuvainikavimo diena. Bet viena žinau – ją tikrai galiu pavadinti Širdžių vienybės diena.
Prieš pašventindamas mūsų Tautinę vėliavą, Jonavos parapijos klebonas kunigas Vincas Pranckietis pasakė: „Mes dabar turėsim kur akis atkreipti. Kaip kryžius bažnyčioje laimės kelią rodo į dangų, vėliava turi rodyti kelią į gyvenimą. Šitaip prasmingai mes turime gyventi gražų, kilnų gyvenimą, branginti savo žemę.“
Su Dievo palaiminimu mūsų tautos vėliava – ta kolona, kurią mūs rankos lipdė prie Lietuvos Katedros rūmų – tautiniais rūbais pasidabinusio jaunimo buvo ne nešama, o tiesiog plukdoma tūkstantinės jonaviečių rankų ir širdžių vienumos prie XIX a. architektūrinio paminklo – senosios arklių pašto stoties – Centrinės bibliotekos (dabar – Jonavos krašto muziejus), kur tuoj pat virš šio pastato turėjo suplevėsuoti.
„Šiandien nepaprastai jaudinanti mūsų miesto šventė, – kalbėjo visų gerbiamas G. Ilgūnas. – Jaudinanti todėl, kad į mūsų miestą grįžta Tautinė vėliava. Vėliava – tai ne tik spalvų simboliai, ji mūsų vilčių ir lūkesčių išraiška. Tai – šauksmas atgimimui, susikaupimui, vienijimuisi. Vėliava – tai ženklas, kad mūsų žemė, kad už ją esame atsakingi, kad turime ją saugoti ir ginti. Su šia vėliava, su Sąjūdžio gimimu, grįžta mūsų viltis laisvai mąstyti ir kalbėti, būti šeimininkais savo namuose, savo mieste, savo tautoje, savo respublikoje.
Privalome vardan tos vėliavos, vardan tų, kurie buvo iki mūsų, kurie išsaugojo lietuvišką žodį ir lietuvišką mąstyseną, vardan tų, kurie ateis po mūsų, kad jie mūsų nekaltintų, kad mes padarėme ne viską, ką galėjome. Iškėlę vėliavą pačioje aikštėje, įtvirtinkime savo širdyse, nes vėliava be prasmės, be širdies, be tikėjimo – tik medžiagos skiautė. Tegul suburia ji mus naujos Lietuvos kūrimui, sujungia visus komunistus ir nepartinius, tikinčiuosius ir laisvamanius šitam sunkiam ir atsakingam mūsų gimtinės labui skirtam darbui ir vardan tos Lietuvos vienybė težydi, vardan tos Lietuvos ir virš Jonavos miesto teplazda Tautinė vėliava.“
Mitinge kalbėjusi Australijos lietuvė poetė Lidija Šimkutė-Pocienė tąsyk akcentavo trejybę.
Ir mes tą lapkričio 12-ąją nuveikėme tris nepaprastai reikšmingus Jonavai darbus. Iškėlėme Tautinę vėliavą. Grąžinome Jono Basanavičiaus vardą Jonavai: pakeitėme Spalio revoliucijos gatvės dalies – nuo Centrinės bibliotekos (dabar – Jonavos krašto muziejus) Ukmergės link – pavadinimą, suteikdami jai Lietuvos patriarcho vardą, kuriuo anksčiau ir vadinosi.
Prie tuometinės Centrinės bibliotekos buvo atidengta J. Basanavičiui skirta atminimo lenta, kuri kabo ir dabar. (Įrašas lentoje: Jonas Basanavičius / 1851–1927 / Visuomenės veikėjas, Lietuvos / Tautinio atgimimo žadintojas. Išlieta ir atidengta Jonavos sąjūdiečių iniciatyva. Šį atminimo ženklą pagamino taurostietis, metalo liejikas Kazimieras Šimkus.)
Šiandien net sunku suvokti, kokios minios jonaviečių susirinkdavo į Sąjūdžio organizuojamus mitingus. Ir tąkart tai buvo net ne minia, o jūra, užtvindžiusi visą erdvę priešais dabartinį Krašto muziejų, kavinę „Svetainė“, paskandinusi dabartinę žiedinę sankryžą ir išsiliejusi iki pat Klaipėdos, Vasario 16-osios gatvių, nusidriekusi iki tuometinės universalinės parduotuvės.
Kiek tikėjimo ir vilties teikė sugrįžtanti į mūsų gyvenimą Tautinė vėliava! Beje, jonaviečiai buvo vieni pirmųjų tuometinėje, dar sovietinėje, Lietuvoje, viešai iškėlę tautinę vėliavą. Tai buvo daugiau nei drąsu, tai buvo tiesiog įžūlu.
Na, o vakare „Azoto“ gamybinio susivienijimo kultūros ir technikos rūmuose buvo surengtas susitikimas su visuomene, skirtas J. Basanavičiaus 137-osioms gimimo metinėms paminėti. Vakare dalyvavo ir kalbėjo poetai Jonas Kalinauskas ir Lidija Šimkutė, iki širdies gelmių sujaudino nuo 1906 m. ištikimai Lietuvos garbę suvalkietiškų kanklių garsais ginančių Skriaudžių kanklininkų, tarp kurių buvo ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys Leonas Puskunigis, pasakojimai ir atliekamos melodijos.
Ne veltui tąsyk viešnia iš Australijos L. Šimkutė sakė: „Kol tokie žmonės gyvens, gyvens ir Lietuva.“
Mano tos dienos istorinę dvasią perteikusį per visą „Jonavos balso“ puslapį reportažą „Matai, jau kyla Katedra Jonavoje...“ apie Tautinės vėliavos pakėlimo ceremonialą perspausdino Australijos lietuvių laikraštis. „Jonava Australijos spaudoje“ – su tokia antrašte „Taurosta“ 1989 m. liepos 13 d. Nr. 8 (22) paskelbė žinutę, kad „Australijos lietuvių Melburne leidžiamas laikraštis „Tėviškės aidas“ išspausdino „Jonavos balso“ korespondentės Aldonos Skaisgirytės straipsnį „Matai, jau kyla Katedra Jonavoje“, kuriame aprašomos Tautinės vėliavos pakėlimo iškilmės praėjusių metų lapkričio mėnesį.“
Iš mirties sugrįžta Lietuva...
1989-ųjų vasaris.
Pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dienos šventės akordą Jonavoje užvedė kultūros fondo „Taurostos“ klubas: pirmą kartą Tarybų valdžios metais šios istorinės datos išvakarėse, vasario 12-ąją, sekmadienį, „Azoto“ kultūros rūmuose suorganizavęs konferenciją, kurioje dalyvavę vilniečiai istorikai Rimantas Vėbra ir Raimondas Lopata bei mūsiškiai kraštotyrininkai G. Ilgūnas ir V. Jankauskas nagrinėjo nacionalinio išsivadavimo ir Nepriklausomybės išsikovojimo Lietuvoje klausimus.
Visą savaitę kultūros rūmų fojė buvo eksponuojama taurostiečių surengta paroda, bylojanti apie Lietuvos Respublikos politinį ir kultūrinį gyvenimą.
Na, o pačiu didžiausiu ir įspūdingiausiu akcentu Lietuvos Nepriklausomybei pažymėti tapo Sąjūdžio iniciatyva vasario 15-osios vakarą prie tuometinės Centrinės bibliotekos, prie Tautinės vėliavos, suorganizuotas mitingas, kuriame dalyvauti susirinko rajono partiniai, tarybiniai vadovaujantys asmenys, plačioji visuomenė.
Prieš dieną vasario 14-osios numeryje pirmajame puslapyje „Jonavos balsas“ paskelbia organizacinio komiteto žinutę apie įvyksiantį mitingą, skirtą Nepriklausomybės akto paskelbimo datai pažymėti, ir kad nuo 18 val. bus uždarytas eismas J. Basanavičiaus, Spalio revoliucijos (dabar – J. Ralio g.), Žeimių gatvėmis. Tame pačiame rajono laikraščio numeryje atsiranda pranešimas „Dėl gatvės pavadinimo“, pasirašytas Vykdomojo komiteto pirmininko V. Liovino ir Vykdomojo komiteto sekretorės R. Micikevičienės. Jis skelbė, kad Jonavos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, remdamasis komisijos dėl senųjų Jonavos miesto gatvėvardžių tyrimo ir jų grąžinimo išvadomis bei Pergalės gatvės gyventojų pasiūlymais, nusprendžia grąžinti Pergalės gatvės buvusį pavadinimą ir vadinti ją Vasario 16-osios gatve nuo dabar esančių pastatų Nr.1 iki Nr. 33 ir nuo Nr. 2 iki Nr. 22 ir įpareigoja Komunalinių įmonių kombinato viršininką B. Kriovą užsakyti gatvės pavadinimo lentas bei pastatų numerius ir pritvirtinti juos iki š. m. vasario 13 d.
Tai buvo, istoriškai žvelgiant, labai gražus tuometinės valdžios gestas – laukiamas ir be galo reikšmingas visuomenei, atitinkantis vyravusią dvasinio pakilimo ir istorinės atminties sugrįžimo emocinę būseną. Kiekvienas toks žingsnis ne tik virpino patriotinius jausmus, bet ir telkė tautą žengti vis ryžtingesnius žingsnius.
18 valanda. Miestą užlieja tautinė muzika. LPS Jonavos rajono tarybos ir iniciatyvinių rėmimo grupių nariai padeda vainikus prie J. Ralio kapo ir prie paminklo (pastatyto 1936 m. 8-ojo pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulko karių iniciatyva, vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, Respublikos prezidento Antano Smetonos vardinių proga), neseniai vėl suradusio sau deramą vietą prie „Azoto“ gamybinio susivienijimo; organizuojama eisena Vasario 16-osios gatvės paminklinei lentai atidengti, padedamos gėlių girliandos.
Be trupučio 19 valanda.
Temstančio vakaro migloje suvilnija ir prasiskiria gal daugiau nei dešimtatūkstantinė minia ir duoda kelią vienam po kito su Trispalve ir degančiais fakelais finišuojantiems 16-ai maratonininkų, sugrįžtantiems padėjus gėles prie Abraomo Kulviečio paminklo.
Suplevėsuoja simbolinė mitingo Tautinė vėliava, nuo atneštų fakelų įsižiebia kiti, kurie įspūdingai, kaip mažutė širdžių šiluma, ištirpsta susirinkusiųjų minioje.
Tai nuo šio vakaro prasidėjo kasmetinio Jonavoje organizuojamo bėgimo „Obeliskas A. Kulviečiui“ ištakos bei duotas istorinis impulsas ir šiandien širdyse nešamai prieš 28 metus įžiebtai lietuvybės dvasiai. Nuo 1991-ųjų bėgimas vyksta Kovo 11-ąją ir yra skiriamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai. Šiemet vykusiame jau XXVIII bėgime dalyvavo daugybė entuziastų ne tik iš visos Lietuvos. Šįkart prie kilnios misijos prisidėjo ir NATO kariai iš JAV, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos.
Vėl sugrįžkime į tą vakarą.
Sąjūdžio mitingą pradeda ir jam vadovauja LPS rajono tarybos narys V. Juknelis.
„Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, – sakė V. Juknelis, – mes turbūt ne visi, netgi ir čia susirinkusieji, dar sugebame įsisąmoninti ir suvokti istoriškai. Ir tai yra natūralu, nes istorijos įvykius galime suvokti tik iš laiko perspektyvos. Tik iš laiko perspektyvos įmanoma juos visapusiškai įvertinti.“
Toliau jis LPS rajono tarybos vardu pasiūlo jonaviečiams priimti rezoliuciją, kurioje sakoma, kad „jonaviečiai, 1989 m. vasario 15-ąją susirinkę paminėti Lietuvos Nepriklausomybės šventę – Vasario 16-ąją, priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir kitų momentų, panaikinusių Lietuvos valstybingumą, skelbia: Lietuvos Seimas, išrinktas pirminiu prievartos būdu, buvo išrinktas nedemokratiškai, neatstovavo daugumos Lietuvos žmonių interesams. Šio Seimo deklaracija apie Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungos sudėtį ir priimti nutarimai, panaikinę Lietuvos valstybingumą ir įteisinę stalinistinį lietuvių tautos genocidą, buvo priimti prieš Lietuvos žmonių valią, pamynus demokratijos, teisingumo ir doros principus. Mitingas šio Seimo nutarimus laiko amoraliais ir siūlo Lietuvos vyriausybei šį 1940 m. liepos 21-os dienos Seimo nutarimą įvertinti politiškai ir juridiškai, tiesiogiai besisiejantį su slaptaisiais Molotovo-Ribentropo paktais ir 1940 m. birželio mėnesio įvykiais Lietuvoje.“
Pasiūlymui dešimtatūkstantinė jonaviečių minia pritaria audringais plojimais.
Mitinge dalyvavęs rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Valys prakalba atgailaudamas: „Daug ką mes Lietuvai skolingi. Skolingi pirmiausia dėl to, kad nežinome gerai šiandien savo istorijos. Pirmiausia Lietuva turi atgimti mūsų meilėje ir atgailoje.“ Kalbos pabaigoje jis pakviečia tylos minute pagerbti žuvusiuosius už nepriklausomos Lietuvos laisvę.
Beje, panašiai nuskambėjo ir prieš pora dienų, vasario 13-ąją, „Azoto“ gamybinio susivienijimo surengtame minėjime Vasario 16-ajai pažymėti šios įmonės partinio komiteto sekretoriaus Eugenijaus Mažūnaičio žodžiai: „Drįstu teigti, kad mūsų partija į Tautą turi kreiptis atgailos žodžiais, pripažindama tuos nuostolius, kurie buvo atnešti dvasinei Tautos kultūrai.“ Minėjime, bene pirmą kartą, viešai kalbėjo ir smetoninės Lietuvos Respublikos kariuomenės vado Stasio Raštikio dukra – Jonavoje gyvenanti Marija Meilutė Raštikytė-Alksnienė.
O dabar dar trumpam sugrįžkime į daugiatūkstantinį mitingą prie senosios pašto stoties. Negaliu neprisiminti ir nepacituoti vieno jauniausių tuomečio LPS rajono tarybos nario, studento istoriko Alvydo Juravičiaus žodžių:
„Gerbiami žmonės, susirinkę į neabejotinai didžiausio ir šviesiausio XX amžiaus įvykio lietuvių tautos gyvenime minėjimą! Rytoj – šventa diena. Rytoj giliai susimąstysime apie mūsų išdidžios ir tvirtos tautos kartas, ilgus amžius puoselėjusias laisvos valstybės idėją.
Rytoj pagerbsime tų negausių, bet ryžtingų ir giliai pasišventusių lietuvių vardus, kurie išdrįso kruvino karo draskomam pasauliui paskelbti naujos valstybės gimimo pradžią. Rytoj prisiminsime žinomus ir nežinomus žmones, viską atidavusius, kad šiandien su nauja jėga išsiveržtų troškimas būti laisva ir pilnateise tauta.
Toks dabar atrodo ir tas prieš dvejus metus ant 4-osios vidurinės mokyklos (dabar Senamiesčio gimnazija – autorės pastaba) sienos po nakties kelioms valandoms pasirodęs užrašas: „Lietuva, nesiklaupk prieš rusus ant kelių. Ąžuolai miršta stovėdami!“ Neabejoju, jog tie baisūs „valstybiniai nusikaltėliai“ dabar – aktyvūs tautinio atgimimo žadintojai. Tai prisiminus šiandien norėtųsi, kad virš mūsų gaustų ne tik šventinis džiaugsmas, bet ir perspėjantis darbo, augimo, degimo varpas.
Nėra laisvos tautos be laisvo žmogaus. Laisvo nuo melo, neapykantos, daiktų ir jėgos kulto, abejingumo, pasyvumo, beatodairiško malonumų troškulio. Laisvo nuo ramaus, sotaus ir šilto gyvenimo vilionių.
Jei užsikimšim ausis ir užsidengsim akis nuo tūkstantmetės protėvių išminties žodžių, dvasinių išgyvenimų, paliksim sugriautus paminklus, šventoves, išniekintas kapavietes – nebus Lietuvos.
Jei liksim, kokie esam, – tamsūs, girti, abejingi blogiui, melui, – Lietuvos nebus.
Jei neužauginsime nenusivylusios, neapsvaigusios, gerbiančios savo kalbą, kultūrą, istoriją jaunų žmonių kartos – Lietuvos jau niekada nebebus. Sužinojus, kaip tauta, o ypač nedidelė, žiūri į vaikus, galima pasakyti, kas jos laukia ateityje.
Godojamoji tauta – tai degančios dvasios, gilaus ir aiškaus proto žmonės. Tik tokioje bendrijoje mes galime išlikti pasaulyje žmonėmis. Tokioje šviesoje šiandien turime stovėti visi mes, o ypač jaunieji. Tai jie – šiandien maištaujantys ir ieškantys – rytoj išaugs ir užaugins daug milžinų, subrandins naują Lietuvą, paruoš ir pradės naujus bei didingus dvasios ir proto žygius, kurių su viltimi laukia nepažadinama imperija ir visa Europa. Ir taip bus, nes kito kelio nebėra.
Tad junkimės po Lietuvos ateities vėliava, kurioje įrašyta: mylėk savo artimą, kaip pats save, išdrįsk galvoti pats, švieskis ir šviesk, būk sąžiningas, doras, teisingas ir gražus žmogus. Mūsų šeimos, bičiuliai, visa pamažėl švintanti tauta tokių mūsų laukia.“
Ir dabar gyvuojantis mišrusis choras „Žemyna“ užgieda „Tautišką giemę“.
Mitingas baigiasi. Žmonės nesiskirsto. Dar ilgai tamsoje plevena taip neseniai buvusių „pamirštų“ dainų žodžiai...Taip iš mirties sugrįžta Lietuva...
Stop!
1989-ųjų gegužės 1-oji. „Jonavos balsas“ išeina su didžiuliu meniniu fotokorespondento Gintauto Tiškos plakatu, pranašaujančiu pavasarį Jonavoje: iš anapus Neries pro sprogstančių „kačiukų“ šakeles matyti tekanti upė, o ant jos kranto išdidžiai į dangų stiebiasi balti mūsų architektūrinio paminklo – Jonavos bažnyčios – bokštai. Ir šalia per vieną skiltį aktualijos apie gegužės 1-ąją, pavadintos „Susimąstymo šventė“. Skiltis baigiama žodžiais: „Gyvenimas – ne žaidimai. Jis – upė, kuri nesustoja. Jos veržli tėkmė griauna senus standartus, apkerpėjusios veiklos formas. Komunistų partija paskelbė socialistinio atsinaujinimo kursą. Mokomės gyventi ir dirbti be raportų, be fanfarų, be melo, žiūrėdami realybei į akis, atsisakę pusės tiesos.
Gegužės pirmoji! Prisiminkime, kas mes esame, iš kur atėjome ir kur einame. Telydi išmintis, demokratija ir atgimimas.“
Taip jau toli atgimimo ir laisvėjančios Lietuvos keliu buvo nueita, kad net į galvą mums, redakcijos kolektyvui, neatėjo, jog kažkam gali užkliūti nuotrauka su tokiu Jonavos vaizdu ar akcentu.
Užkliuvo.
Tą pačią dieną iš „baltųjų rūmų“ skambutis redaktoriui: „ČP“ dėl pirmojo puslapio nuotraukos, ideologinių vadų nepasitenkinimas. Rytojaus dieną visas kolektyvas buvome sukviestas į redaktoriaus kabinetą – atėjo mus ideologiškai paauklėti ir sudrausminti LKP RK trečioji sekretorė Marijona Širvelienė ir LKP RK ideologijos skyriaus vedėjas Jonas Jaciničius – kaip mes, girdi, drįsome pirmajame laikraščio puslapyje Darbo žmonių solidarumo dieną išspausdinti bažnyčios vaizdą, kaip tai susiję ir ką mes norėjome tuo pasakyti? O mes iš tikrųjų jokių slaptų minčių neturėjome, tik norėjome pasidžiaugti pavasariu ir gražiu Jonavos vaizdu. Tuo, ką išskirtinio turi mūsų miestas. Tuo, kuo galime didžiuotis. Kaip laisvėjančios Lietuvos žmonės.
Graži, pavasarį pranašaujanti nuotrauka, ir tiek. Užkliuvo bažnyčia...
Bet ji taip pat į mūsų gyvenimą jau buvo beveik sugrįžusi.
1988 m. spalio 22 d. Vilniaus sporto rūmuose vykusiame steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, kuriame mes su Jadvyga Pekarskaite buvome akredituotos kaip „Jonavos balso“ žurnalistės, LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas paskelbė džiugią naujieną, kad Vilniaus arkikatedra grąžinama tikintiesiems. Spalio 23-iosios, antrosios steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo dienos, rytą Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos Arkikatedros durų. Kiek žmonių ir koks furoras buvo!
Tuo norėjau pasakyti, koks drąsus buvo mūsų redaktorius Julius Lenčiauskas, leisdamas laikraštyje spausdinti straipsnius, kurie tikrai to meto dvasioje buvo panašu į perversmus, revoliucijas, maištus, negailestingus tiesos sakymus tiesiai į akis, problemų nevyniojimus į vatą – tėškiama tiesiai ant balto lapo. Sunku šiandien net įsivaizduoti, kiek pačiam redaktoriui asmeniškai kiekvienas laikraščio numerio pasirodymas kainavo nervų, ištvermės, ryžto ir sveikatos.
Daugelis dabar net nesusimąsto, kad laisvas žodis galėjo prasiskinti kelią ir išvysti šviesą tik drąsių autorių ir redaktorių dėka. Šiandien galime pasakyti, kad redaktorius ėjo va bank su tuometine valdžia, sistema, konjunktūra.
1988-ųjų lapkričio 4 d. „Jonavos balso“ pirmojo puslapio viršuje buvo skelbiama: „Šiandien pradeda darbą XIV rajono partinė konferencija. Linkime sėkmės!“ O kairiajame to paties puslapio šone, po rubrika „Sąjūdžio veikla“, mano informacija pavadinimu „Išreikštas nepasitikėjimas“, kurioje pranešama, kad „užvakar „Azoto“ susirinkime kultūros ir technikos rūmuose LPS rajono iniciatyvinė grupė atkreipė dėmesį į situaciją, susidariusią artėjant rajono XIV partinei konferencijai, kai LKP rajono komitetas nerengė demokratinio pasiruošimo konferencijai, nebuvo plačiai svarstomos kandidatūros į LKP RK narius. Susirinkimo organizatorių nuomone, buvo atvejų, kai kandidatai į RK narius buvo išrinkti net pažeidžiant rinkimų instrukciją. Pabrėžta, kad kai kurie pasiūlyti kandidatai į LKP RK narius yra susikompromitavę ir netekę pasitikėjimo ne tik tarp rajono nepartinių, bet ir tarp komunistų.
LPS rajono iniciatyvinė grupė pareiškė viešą nepasitikėjimą partijos rajono komiteto vadovybe, konkrečiai LKP RK pirmuoju sekretoriumi E. Prichodskiu ir sekretoriumi A. Papliovkinu, ir pasiūlė į tai atsižvelgti rajono XIV partinės konferencijos delegatams renkant naują partijos rajono komitetą.“
Kad spėtume šią žinią paskelbti, pirmame puslapyje redaktorius specialiai buvo palikęs vietos, o aš, paknopstomis parlėkusi iš šio susirinkimo, kuo skubiau turėjau parašyti.
Tai buvo ne tik drąsu, bet ir įžūlu. Dar prieš kelis mėnesius buvo neįsivaizduojama, kad rajono vienvaldžiam „šeimininkui“ kas nors viešai išdrįstų pasakyti nors vieną kritišką žodį... O čia pačios konferencijos dieną toks viešas antausis.
Nepamirškime, kad po laikraščio pavadinimu „Jonavos balsas“ ėjo kita eilutė: Lietuvos komunistų partijos Jonavos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organas.
Teįsižiebia tikėjimas ir viltis
1989-ųjų birželis.
Ir tąsyk, kai mes po 48 metų stovėjome Jonavos geležinkelio stotyje, tarsi kraupus tų dienų atminimas – kalbėjusiųjų, tarp jų ir buvusio politinio kalinio Henriko Jankūno, ir „Tremtinio“ klubo užtrauktų dainų – žodžius nustelbdavo ir priartindavo tą tragišką ir skausmingą Lietuvos istorijos datą kiek stabtelėję ir vėl toliau dundantys prekiniai ir keleiviniai ešelonai.
Daugelį datų, vardų, kuriuos Lietuvos žmonės kaip kraujuojančią žaizdą, kaip neišgydomą ir nenuslepiamą tautos randą slėpė, šiemet atvirai mini, kalba.
Birželio 13-ąją Jonavos geležinkelio stotyje buvo atidengta memorialinė atminimo lenta visiems Lietuvos žmonėms, iš čia išvežtiems: 1941–1952. Čia atsisveikinome su Lietuva. Lietuvos tremtinių atminimui. (Lentą išliejo taurostietis Kazimieras Šimkus.) Buvo priminta, kad tremiamųjų vagonai stovėdavo 9-ame kelyje.
Iš geležinkelio stoties keliatūkstantinė žmonių minia kančių ir gedulo keliu pajudėjo Girelės link – masinės žydų ir kitų jonaviečių sušaudymo vietos.
Čia žodį tarė ir paprašė pagerbti tylos minute kritusiųjų atminimą rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Valys: „Aš puikiai prisimenu tuos laikus, nes man buvo dešimt metų. Prisimenu, kaip su žydų tautybės bendraminčiais kartu mokėmės, nerodėme vieni kitiems jokios neapykantos, puikiai sugyvenome. Bet hitlerinė politika privertė žydų piliečius prisisegti geltonas Dovydo žvaigždes prie nugaros, neleista jiems vaikščioti šaligatviais. Ir prasidėjo represijos, žudynės. Nekaltų žmonių žudynės. Labai gaila, kad fašistams kai kas talkininkavo ir iš mūsų, lietuvių. Aš šiandien kaip lietuvis turėčiau žemai nulenkti galvą ir atsiprašyti žydų piliečių už tai, kad mūsų tautiečiai prisidėjo prie jų tautos žudymo.“
Keletą žodžių tarė ir žydė tremtinė iš Kauno F. Preiskelienė, kentėjusi vargus kartu su mūsų seserimis ir broliais.
Padėjusi prie paminklo gėlių ir nulenkusi galvas Girelėje nužudytiems žmonėms, eisena pajudėjo. Jos priekyje ėjo tautiniais drabužiais apsirengusieji, nešini spygliuotos vielos vainiku, perrištu drobiniu rankšluosčiu, kuriame buvo įrašyta mūsų tautos golgotos data – 1941–1953, nešinos savo tautos gedulu ir skausmu ėjo pramintu kančių keliu ir juodais kaspinais perrištos mūsų trispalvės.
Miesto centre, prie Tautinės vėliavos, įvyko Sąjūdžio iniciatyva surengtas mitingas, kuriame pirmą kartą drauge dalyvavo ir kalbėjo LKP rajono komiteto pirmasis sekretorius Eugenijus Marciukas, Jonavos parapijos klebonas Vincas Pranckietis, tremtinės – Marija Meilutė Raštikytė-Alksnienė ir Liuda Puniškienė, Kauno žydų bendruomenės atstovas Aronas Gutmanas bei kiti svečiai. Tai buvo vienijantis visus čia gyvenančius ir gyvenusius žmones, nepaisant jų tautinių ir klasinių skirtumų, pirmiesiems Sąjūdžio sambūriams būdingas renginys.
„Pirmą kartą kalbu taip laisvai Lietuvoje, – prisipažino svečias iš Australijos, lietuvių radijo laidų redaktorius Gabrielius Žemkalnis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio brolis. – Pirmą kartą galiu minėti šią dieną mūsų nukankintoje tautoje. Minėdavome šitą dieną išeivijoje kiekvienais metais visose lietuvių kolonijose, liūdėdami ir tikėdami, kad apie tai galėsime kalbėti visur, kad visas pasaulis žinos, jog mūsų tauta pergyveno genocidą. Visada kalbėdamas birželio 14-ąją paimdavau į rankas kaip Šventą Raštą – juodą knygą, kurios viršelyje auksinėmis raidėmis atspausdintas pavadinimas „Tremtinių sąrašas.“
Visą kalbą, tąsyk pasakytą G. Žemkalnio, ir mano perrašytą iš diktofono, pirmajame puslapyje išspausdino „Taurosta“ (1989 m. liepos 13 d. Nr. 8 (22).
„Į šią aikštę mes atėjome Gedulo ir Vilties keliu, kuriuo šio krašto, kaip ir visos Lietuvos, žmones daugiau nei dešimt metų, varė į pažeminimų, kančių odisėjas ir bado mirtį Sibiro tyruose. Keliu, kuriuo 1941 metais fašistiniai budeliai išvarė į žiaurią mirtį Girelėje Jonavos žydus. Šiuo Gedulo ir Vilties keliu praėjo visa Lietuva. 1941 m. birželio 14 d. naktį dešimtys tūkstančių niekuo nekaltų Lietuvos žmonių tapo stalininių budelių aukomis. Birželio 15-ąją jie pradėjo baisiąją savo likimo golgotą. Tą dieną sukako metai nuo Raudonosios armijos įvykdytos okupacijos, po kurios tapo galima Lietuvos Respublikos aneksija ir masinis jos gyventojų genocidas. Tai vienas iš grobuoniškojo Ribentropo-Molotovo pakto – 1939 m. rugpjūčio 23 d. – ir jo slaptųjų protokolų padarinių.
Gaila, kad stiprus centras, kaip girdėjome TSRS liaudies deputatų suvažiavime, vis dar neranda slaptųjų protokolų. Jiems vis dar neaišku, kaip ten buvo. Tai rodo, kad Tarybų Sąjungos vyriausybė dar nepasiruošusi objektyviai spręsti ir kitų Baltijos kraštų bylą. Stalininį genocidą, 1941-ųjų birželį hitlerinei armijai okupavus Lietuvą, pakeitė nacistinis genocidas. Pasitraukdama Raudonoji armija daugelyje Lietuvos vietų žudė taikius žmones. Nacistinis genocidas, fašistinės okupacijos metais naikindamas visus kitaip manančius, pirmiausia žudė žydų tautybės žmones, su kuriais lietuviai šimtmečiais gyveno taikiai ir draugiškai. Šis genocidas sunaikino Jonavos, kaip ir visos Lietuvos, žydų bendruomenę.
1944 m. su Raudonąja armija į Lietuvą vėl grįžo stalininio genocido organizatoriai ir vykdytojai. Prasidėjo visaapimantis fizinis ir dvasinis Lietuvos žmonių naikinimas. Fizinį genocidą Lietuvoje sustabdė Stalino mirtis, o dvasinis tęsėsi iki mūsų dienų, iki pertvarkos. Stalininio genocido metais buvo paralyžiuotas Lietuvos politinis, ūkinis ir dvasinis gyvenimas. Lietuvai buvo atimta teisė spręsti savo likimą, užčiaupta burna kalbėti apie savus išgyvenimus. Jai buvo palikta tik viena teisė – teisė ištirpti vadinamajame internacionalizmo katile. Buvo palikta teisė tapti tokiu homus sovieticus, būti tarsąjumi – Tarybų Sąjungos žmogumi: be savo tautybės, be savo kultūros, be savo kalbos. Šis dvasinis genocidas kirto pačias tautos egzistencijos šaknis. Jos likimui buvo pavojingas kaip ir fizinis sunaikinimas. Atėjo laikas viską vadinti savo vardais. Stalininis ir hitlerinis genocidas ne kas kita – kaip kolektyvinė šizofrenija. Ir vieno, ir kito teroro organizatoriai ir vykdytojai nusipelno vienodo įvertinimo ir atpildo. Tai nusikaltimai žmoniškumui. Vilniuje įvykęs Mokslų akademijos, Istorijos instituto ir Rašytojų sąjungos atviras partinis susirinkimas nutarė reikalauti, kad nusikaltėliai – stalinistai – būtų teisiami, iš jų būtų atimtos Didžiojo Tėvynės karo veteranų teisės ir privilegijos. Būtina išsiaiškinti hitlerinio genocido vykdytojus, pasmerkti ir nuteisti.“
Jonavoje, prie namo Nr. 14, Vytauto gatvėje (dabar minimo namo nebelikę – autorės pastaba), esanti memorialinė lenta byloja, kad šiame name 1944–1953 m. buvo Jonavos rajono liaudies gynimo kovotojų būrio štabo būstinė. Tai vienpusiškas mūsų krašto pokario tragedijos vertinimas. Senesnieji jonaviečiai prisimena, kaip prie šio pastato pokario metais gulėdavo minėtų liaudies gynimo kovotojų išniekinti žuvusių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių kūnai, vėliau slapta kažkur užkasti.
Visi Lietuvos žmonės, žuvę pokario metais, turėtų būti palaidoti kapinėse arba pastatyti paminklai jų užkasimo vietose.“
Prie Trispalvės „Žemynos“ choras užveda „Tautišką giesmę“. Vakaro tamsoje įsižiebia tūkstančiai mažų vilties kibirkštėlių, kurios žmones atvedė su dideliu tikėjimu į Ramybės skverą. Čia, žvakių ir fakelų šviesoje, prie atidengto paminklo stalinizmo aukoms paliekamas spygliuotas vainikas – tautos kančios kelias ir skausmas, aplink jį įsižiebia šimtai žvakučių – šviesus ir viltingas tikėjimas rytdiena.
Po renginio Birutė ir G. Ilgūnai, pas kuriuos buvo apsistoję svečiai iš Australijos – G. Žemkalnis su žmona Danute, mane, vietinių radijo laidų redaktorę Romą Radzevičienę ir Edmundą Simanavičių (nepriklausomybės laikais pakeitė pavardę į Simanaitis) pakvietė vakarienės. Draugiškai šnekučiuojantis, jie sutiko atsakyti į mano, kaip žurnalistės, klausimus ir kad mūsų pokalbis būtų viešai publikuojamas spaudoje. Birželio 29 d. „Jonavos balso“ numeryje buvo išspausdintas mano pokalbis su G. ir D. Žemkalniais, pavadintas „Norime taip gyventi, kaip Lietuva nutars“. Tai citata iš Žemkalnio atsakymo į paskutinįjį klausimą. „Ne mūsų reikalas diktuoti, kaip jūs norite gyventi. Mes norime taip gyventi, kaip Lietuva nutars gyventi“, – tokia mintimi užbaigia pokalbį svečias iš Australijos. „Gabrielius Žemkalnis – buvęs antifašistinio judėjimo dalyvis, gestapo kalinys, nuteistas mirties bausme, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs sušaudymo, pasitraukęs į Vakarus tik dėl to, kad nebūtų sunaikintas Rytuose. Su šeima gyvena Australijoje. Dirba radijo laidų lietuvių kalba redaktoriumi“, – taip jonaviečiams pokalbio pradžioje to meto dvasia buvo pristatytas pašnekovas.
NE toksinių medžiagų nukenksminimo aikštelei
Ekologinė rajono padėtis buvo viena svarbiausių, iš sąjūdiečių akiračio nepaleidžiamų veiklos aktualijų.
1989 m. liepą LPS Jonavos rajono taryba kreipėsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos Ministrų Tarybą, Lietuvos TSR Valstybinį gamtos apsaugos komitetą, Žaliųjų parlamentą, Kauno miesto ir rajono LDT Vykdomuosius komitetus, reikalaudama atsisakyti Kauno pramoninių atliekų kaupimo aikštelės statybos prie Jonavos rajono ribos, šalia Batėgalos, Kauno rajono Kauprių kaime. „Ją renkant, neatsižvelgta į sudėtingą Jonavos rajono ekologinę situaciją, susidariusią dėl avarijos Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“, nuolatinės taršos iš Kauno, Kėdainių ir Jonavos pramonės įmonių ir kitų objektų. Tai kelia visuotinį gyventojų nerimą. Nuo aikštelės vyraujančių vėjų kryptimi už 2,3 km yra Batėgalos gyvenvietė, už 4 km – miesto vandenvietė, už 10 km – natūraliomis užtvaromis neapsaugotas Jonavos miestas.“ Be to, kreipimesi buvo reikalaujama, kad be Jonavos rajono visuomenės sutikimo nebūtų statoma jokių ekologiškai pavojingų objektų arčiau nei 20 km nuo mūsų miesto.
Buvo aktyviai renkami parašai prieš šios aikštelės statybą. Visuomenė, padedama Jonavos sąjūdininkų, privertė kauniečius atsisakyti kaimyninio rajono žmonėms mirtimi alsuojančios užmačios.
Aktyvi sąjūdininkų ir Jonavos visuomenės pozicija išsakyta ir dėl Jonavos rajone ekologiškai pavojingų statybų – geležinkelio pabėgių mirkymo įmonės Rizgonyse ir kenksmingų medžiagų saugojimo bei perdirbimo įmonės Bukonyse.
„Beri šinel – idi domoj“, arba Taikos žygeivių mitingas
Liepos 7–16 d. vyko Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininko, žygeivio, „Atgajos“ klubo bei Lietuvos žaliųjų judėjimo lyderio Sauliaus Griciaus, surengtas Taikos žygis – antikarinė akcija, protestuojanti prieš sovietų kariškių vykdomą gamtos niokojimą. Liepos 13 d. Taikos žygeivių antimilitaristinis mitingas-piketas surengtas ir prie Ruklos karinės bazės.
Jau seniai Jonavoje afišos skelbė, kad minėtą dieną 21 val. prie Pabaltijo karinės apygardos N karinio dalinio įvyks taikos žygeivių mitingas-piketas.
Visą dieną debesys snaudė saulės glėby, o vakarop prisitvenkė, pajuodo ir... prakiuro. Kaip ir vienas plakatas, riogsojęs prie vartų, akcentavo „Krasnaja armija vsiech silnej“ („Raudonoji armija visų stipriausia“), taip ir gamta, norėdama parodyti savo nepaprastą galybę, užkvietė tokį lietų, kad tik patys narsiausieji jo nepabūgo. Nuo pliaupiančio lietaus negelbėjo nei skėčiai, nei celofaniniai gaubtai... Ir mums su kolege Jadvyga iš redakcijos važiuojančioms su aktyviojo sąjūdininko, tremtinio Julijono Pakšto vairuojamu „UAZ-u“, vadinamu „viliuku“, beveik tokiu, kokiu mėgsta važinėtis ir karininkai, netgi mašinoje teko slėptis po skėčiu. Taigi, ne kartą įrodžiusi savo viršenybę ir nesitaikstymą su niekuo, tą dieną ir gamta pakluso mūsų galingajai, šlovingajai ir neparklupdomai jėgai.
Bet niekis. Žygeivių lietus neišgąsdino. Neišgąsdino ir tų jonaviečių, kurių beveik visų veidus atpažindavai iš Sąjūdžio susirinkimų, kitokių mitingų.
Palyginti su kitais viešais suėjimais, prie kurių gausybės apsiprato Jonava ir jos pagrindinė aikštė priešais senąjį paštą, ten suvažiavo nedidelė saujelė jonaviečių. Bet vis tiek nė vienas kariūnas nedrįso iškišti nosies pro aklinai užvertus vartus ir su raudonais raiščiais sustatytą, nelabai taip ir supratusią, kas čia dedasi ir kas čia ko nori, kareivėlių sieną.
O mes norėjome ne tiek jau daug ir nereikalavome nieko svetimo. Tik norėjome, kad ta maža mūsų Lietuvėlė, kadaise taip gražiai apdainuota, išsidabinusi žalumynais ir skaidriais vandenimis, būtų tokia pati ir šiandien. Bet, deja... Miškai – tik butaforija. Vienas kitas kilometras iš miško krašto, kad galėtum akį paganyti, o toliau... beveik visi prifarširuoti karinių bazių.
Žygeiviai pasiguodė, kad buvo skaudu, kai, besikuriant stovyklavietę netoli N karinio dalinio, prie jų priėję kariškiai ėmė piktai klausinėti, kodėl drįso apsistoti jų teritorijoje, dėl ko jie čia buriasi ir ką daro. Kariškiai pasiūlė pasitraukti, nes čia, girdi, Gynybos ministerijos žemė.
Ką jau darysi. Kasdien kas nors paaiškėdavo: kad kvėpuojame ne savo oru, plaukiojame ne savo upėmis, net ir žemė, kurią mes, lietuviai ar lietaviai (mes, jonaviečiai, gyvename ne taip toli nuo Lietavos upelio, o nuo jo, sako, kilęs Lietuvos pavadinimas), pasirodo, vaikščiojome ne savo žeme. Kažkieno kito.
Žygeivis R. Čiekis pastebėjo, kad labai jau šiukšlinos upės pakrantės. Kad jie per visą žygį tiek šiukšlių nepririnkę, kiek vien čia esama. Ko tik nerado žalieji! Sakė, net nereikalingi tankai mėtėsi. Ko gi nešiukšlinti, juk niekieno žemė.
„Pasisvečiavote, užteks. Mums tokie svečiai nereikalingi. Jei atvažiuosite pagrybauti, visada įsileisime, – pasiūlė kariškiams „Atgajos“ klubo pirmininkas S. Gricius. – O dabar: „Beri šinel – idi domoj! Oficeri – doloj, soldaty – domoj!“ („Imk milinę, eik namo! Karininkai – šalin, kareiviai – namo!“) Šie žodžiai tapo mitingo-piketo leitmotyvu.
Ne vienas žygeivis savo pasisakymais reikalavo, kad mūsų jaunuoliai tarnautų Lietuvoje arba Pabaltijyje. Nors LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas žadėjo daryti visa, kas įmanoma, deja, Gynybos ministerija vis dar savivaliavo. Įrodymas būtų toks. Kaip tik tą pačią dieną į redakciją užėjo B. Polgrimas su sūnumi Vaclovu, neseniai grįžusiu iš tarnybos, atliktos Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Dar vienas jo sūnus Ričardas buvo bebaigiąs tarnybą Turkmėnijoje, o trečiąjį sūnų Valdą birželio viduryje iš Ukrainos išsiuntė į Tolimuosius Rytus, į Sachaliną, kur tarp tarnaujančiųjų jis buvo vienas lietuvis. Tėvas pareiškimu kreipėsi į savo rajono ir į respublikos karinį komisariatą, prašydamas atsižvelgti į minėtąjį pažadą ir sudaryti sąlygas sūnui tarnauti Pabaltijyje arba vienoje iš artimiausių respublikų, nes armijoje tuo metu klostėsi tendencingas nepalankus lietuvių vertinimas.
Dar vienas piketavusių žygeivių reikalavimas – paversti Lietuvą nebranduoline zona. Kol Lietuvos gynybos funkcijos buvo patikėtos Tarybų Sąjungai, kol mūsų pinigais ir mūsų jaunuoliais buvo šeriamas šis militaristinis drakonas, kol Lietuva teikė savo teritorijas karinėms bazėms, tol pati ji buvo imperialistine branduoline valstybe.
„Taikos žygis, kurio tikslas – ne vien ekologija, nes žalieji kelia ir politinius reikalavimus, daug ką pasako, – kalbėjo žygeivis R. Jokimčius. – Dabar mūsų svarbiausias tikslas – ne vien piketuoti karinius dalinius, kurių buvimas čia, Lietuvoje, deja, sprendžiamas ne jų valia. Mūsų svarbiausias tikslas – slaptųjų dokumentų autentiškumo pripažinimas, okupacijos įrodymas, būtent Molotovo-Ribentropo pakto, kurio rezultatas – visi šitie daliniai, niokojantys mūsų gamtą, mūsų žemę, kurią jie vadina savo – būtent Gynybos ministerijos žeme. Visi jie neturi teisės. Jie yra paprasčiausi okupantai.“
Žygeiviai griežtai pasisakė prieš bet kokį tarnavimą okupacinėje armijoje.
LPS rajono tarybos narys miškininkas Vytautas Daukševičius pažymėjo, kad šitoje vietoje sovietų armija apsistojusi jau nuo 1939-ųjų. O 1976 m. poligonų aikštė išsiplėtė iki 1800 hektarų. Aikštė visa neišnaudojama. Atėjęs svečias tikru šeimininku netapo. S. Gricius visą šią situaciją apibendrino šūkiu „Beri šinel – idi domoj!“ ir suorganizavo dalinio apsupimą su liepsnojančiais fakelais. Bet niekas iš kariškių taip ir nesusiruošė išeiti iš dalinio ir atsakyti į aktyvistų klausimus... Tad šie skanduodami pasuko į stovyklavietę.
O kitą rytą kryžkelėje, atsigręžęs žygeivių pasirinkta kryptimi, jau stovėjo tankas...
Negrįžusiųjų... sugrįžimas
1989 m. liepos 28-oji, 17 valanda. Kėdainių karinis aerodromas.
Visiškai bejėgis atsiduri prieš save. Kažkokia nenumaldoma būsena užvaldo kūną. Tik jauti, kaip graudulys užgniaužia kvapą, akys prisitvenkia ašarų ir kojos tampa it švininės.
Turbūt neįmanoma nusakyti jauseną, kurią žmonės patyrė tą penktadienį. Varpų gausmas, tolimų sirenų klyksmas ir besileidžiančio lėktuvo ūžesys – viskas susiliejo į Lietuvos širdies aimaną.
Į Kėdainių karinį aerodromą pasitikti negrįžusiųjų iš amžinojo įšalo žemės susirinko visa Lietuva.
Nuo pat miesto centro iki lėktuvo, pargabenusio į Tėvynę tremtinių palaikus, nusitęsė žmonių su žvakėmis ir gėlėmis tiltas. Tiltas tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Tiltas tarp užmaršties ir atminties. Tautai, kaip ir žmogui, galima atimti balsą, bet negalima pasiglemžti atminties.
Kraupu, kai antrą kartą gyvenime žmogus rengiasi juodą drabužį, kad sutiktų ir atsisveikintų su savo artimuoju, su kuriuo jau kartą buvo visam laikui atsisveikinta.
Tą dieną į šventą tėvų žemę sugrįžo 120 karstų. Tarp jų – šešiolikos jonaviečių. Petras Enčerys parsivežė savo tėvą Joną, Irena Geduškienė – savo senelį, Anatolija Selestrinskienė – tėvą Vladą Eimontą ir senelį Stasį Mingailą, Zita Miliukienė – savo senelius Konstanciją ir Benediktą Četkauskus, Ona Vitkauskienė – du artimuosius, Danutė Paulauskienė – motiną Mariją ir brolį Algirdą Ajauskus, taip pat savo vyro tėvus – Stasį ir Anelę Paulauskus, Genovaitė Karelina – savo tėvą Petrą Mickūną, Genutė Tauginaitė – savo tėvus, taip pat sugrįžo Apolonijos Maročkienės palaikai.
Toks negrįžusiųjų sugrįžimas... Kaltų be kaltės prisikėlimas ir nužengimas į mūsų atmintį.
„Jie nekalti, – gedulingame mitinge kalbėjo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas Sigitas Tamkevičius. – Vienintelė jų kaltė, kad gimė, augo ir dirbo prie Baltijos, kad mylėjo Dievą ir savo Tėvynę, kad jų rankos buvo pūslėtos nuo darbo. Jie buvo pasmerkti baisiai kančiai.
Jie pasitiko savo kančią atsirėmę į Dievą. Jie, šaldami ir badaudami, kankinami Tėvynės ilgesio, artimo praradimo ir netekties, kalbėjo rožančių, prie krūtinės spaudė kryžių, jų lūpos šnabždėjo ar giedojo „Marija, Marija“. Ačiū Jums, kad buvote šitokie. Mes jus sutinkame kaip laimėtojus, jūs būsite su mumis ir mokysite mylėti Lietuvą, kaip jūs ją mylėjote tenai. Į kapus jus varė ne tik šaltis ir badas, bet ir Tėvynės ilgesys. Jūs mokykite mus mylėti Dievą, kaip jūs jį mylėjote tenai. Gyvuliniuose vagonuose pažeminti ir ujami jūs meldėtės net už savo kankintojus.“
Tądien gedulingame mitinge kalbėjo „Tremtinio“ klubo koordinacinės tarybos narys, LPS seimo narys Audrius Butkevičius, ekspedicijos prie Laptevų jūros vadovas Albinas Jankus, LPS seimo tarybos narys Mečys Laurinkus ir kiti.
„Leiskite šią liūdesio valandą Respublikos vadovybės vardu giliai užjausti gimines ir artimuosius, – į susirinkusiuosius kreipėsi LTSR AT Prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas, – šiandien vėl išgyvenančius tragišką savųjų netektį, kuriems šios valandos nenumaldomai sunkios ir skausmingos. Nuoširdžiai užjaučiame visus, kurie neteko savo artimųjų, visus, kurie praeityje patyrė represijų pragarus, žmogaus, jo asmenybės ir dorovės paniekinimą. Lietuva, pergyvenusi stalinizmo smurtą, represijų siaubą, niekada neužmirš savo tėvynainių, prievarta atskirtų nuo tėvynės ir gimtųjų namų.
Daug sunkių ir dramatiškų istorijos kryžkelių išgyveno Lietuva, daug kentėjo mūsų žmonės, tačiau stalinizmo palikti randai ir žaizdos – pačios giliausios. Kultūros ir civilizacijos klestėjimo amžiuje Lietuvai teko patirti tragediją, kurią mums buvo nulėmusi totalitarinio režimo sukonstruota genocido mašina. Todėl, pagerbdami aukų atminimą, mes griežtai smerkiame stalinizmą, jo padarytus nusikaltimus žmonijai. Tai daroma vardan visų ateities, vardan humanizmo, vardan to, kad daugiau nepasikartotų mūsų tautos ir žmonių tragedija.“
„Aš džiaugiuosi tuo, kad šiandien esu unikalaus, nepakartojamo įvykio liudininku, – sakė Kėdainiuose jonavietis, „Tremtinio“ klubo narys E. Simanavičius. – Tarybų Sąjungoje organizuoto tremtinių palaikų sugrąžinimo dar nėra buvę. Jeigu kas ir parsiveždavo, tai slapčia išsikasęs, „čemodane“ suvyniojęs į paklodę. Dabar jau mes kalbame apie tai atvirai.